Darbdavys ir darbuotojas: abipusė paieška

Kodėl vienose įmonėse darbuotojai mielai lieka net gavę geresnių pasiūlymų, o kitose jų neišlaiko nė dideli atlyginimai? Daug lemia darbdavių požiūris į darbuotojus, antra vertus, ir darbdaviams ne pyragai.

Viename Klaipėdos viešbutyje portjė dirbęs jaunas vaikinas Vitalijus galėtų papasakoti ne vieną kuriozišką istoriją iš viešbučio gyvenimo. Tai gal ir nebūtų blogai, jei kuriozišku požiūriu nebūtų pasižymėję ir jo darbdaviai. Klaipėdietis pasakoja, kad atrodydavo gana keistai, kai minimalų atlyginimą ar arti to gaudavę darbuotojai dažniausiai būdavo motyvuojami ne pažadais padidinti algą ar kažkuo panašiu, o kabančiais plakatais su darbui įkvepiančiomis citatomis. Kadangi įkvėpimu sotus nebūsi, sumanymas nepasiteisino. Vitalijų būtų labiau motyvavę didesnis atlyginimas, gera atmosfera darbe ar bent jau skaidrumas skirstant premijas.

„Na, kai gaudavau užduotį, sakydavau „klausau ir paklūstu“. Žinoma, lojalumas mažėjo su kiekvienu mėnesiu, – sako jau kitą darbą dirbantis vaikinas ir prideda, kad darbdaviai per daug nesuko galvos, kaip jaučiasi jų darbuotojai ar kaip geriau juos motyvuoti. – Kadangi tai buvo viešbutis, kuriame darbas nereikalauja didelių įgūdžių, o tinkamos darbo jėgos aplink daug, tai jie nelabai dėl to nerimavo.“

Naujas darbuotojų vertinimo ir talentų valdymo sprendimus siūlančios įmonės „Profiles International“ atliktas tyrimas rodo, kad darbuotojų motyvacija ar pasitenkinimu darbu nuosekliai rūpinasi reta net ir stambi lietuviško kapitalo įmonė. Išanalizavus duomenis, gautus iš 283 lietuviškų įmonių, priskiriamų prie reikšmingiausių šalies verslo organizacijų tūkstantuko, paaiškėjo, jog 46 proc. jų apskritai neatlieka darbuotojų vertinimo. Antra vertus, net jį atliekančios verslo organizacijos dažniausiai žiūri į tai paviršutiniškai, beveik visą dėmesį koncentruodamos į tai, kiek darbuotojas duoda įmonei naudos.

Kaip paaiškina „Profiles International“ vadovas Lietuvoje Tomas Ridikas, rezultatus vertina 65 proc. tyrime dalyvavusių įmonių, tačiau darbuotojų pasitenkinimą darbu – tik 21 proc., o motyvaciją ir įsitraukimą – vos po 10 proc. lietuviškų verslo organizacijų.

„Pagrindinis efektyvaus ir produktyvaus darbo pamatas – gera darbuotojo savijauta darbo metu, motyvacija – yra visiškai neaktualus Lietuvos verslo sektoriuje. Įmonės, siekdamos gerų darbo rezultatų ir neatsižvelgdamos į darbuotojo psichologinę savijautą, tarsi stengiasi išgydyti ligą, neieškodamos jos priežasties“, – teigia T.Ridikas.

Darbuotojų įsitraukimas ir motyvacija yra tiesiogiai susijęs su geresniais verslo rezultatais – tai sako ne tik sveikas protas, bet sąsajas patvirtina ir kalnas atliktų tyrimų ir analizių. Gaila, dažnai nemokame tuo pasinaudoti. „OVC Consulting“ atstovaujanti verslo konsultantė Almanta Jakštaitė Vinkuvienė pastebi įdomią Lietuvos versle įsišaknijusią tendenciją: geros darbo sąlygos, darbuotojų gerovė dažnai darbdavių interpretuojamos pirmiausia kaip gera fizinė aplinka, investicijos į materialius dalykus. Paradoksalu, bet išeina taip, kad į naujus stalus ar tvarkingus kabinetus dažnai pažiūrima rimčiau nei į pagarbių ir atvirų santykių įmonėje užtikrinimą.

Norint lojalių ir produktyvių darbuotojų, būtina aiški pačios vadovybės orientacija į žmones, jų gerovę, atsižvelgimas į individualius jų tikslus skatinant įsitraukimą. „Darbuotojams taip pat svarbu sulaukti adekvataus įvertinimo už savo darbą, jausti, kad įdeda savo indėlį į bendrą tikslą, atliekamo darbo prasmę ir realizuoti save kaip specialistą“, – svarbiausias prielaidas išvardija specialistė.

Iniciatyva „Aš myliu savo įmonę“ – verslo kultūrai kelti

Padėtis nėra pavyzdinė. Tai mato ne tik darbuotojai, bet ir pažangūs verslininkai. Mato ir mažais žingsneliais bando išguiti netikusias praktikas.

Jau antrus metus vyksta visą šalį apimantis Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) inicijuotas konkursas „Aš myliu savo įmonę“. Iki spalio 17 d. (tada visoje Europoje švenčiama įmonės diena) įvairiausių Lietuvoje veikiančių įmonių kolektyvai varžosi tarpusavyje video, fotografijų ir kitokiais projektais stengdamiesi kuo kūrybiškiau išreikšti… na, meilę savo įmonei.

LVK prezidentas Valdas Sutkus pasakoja, kad šia iš Prancūzijos parsivežta iniciatyva siekiama puoselėti gero kolektyvo bruožus, parodyti sektinus verslo pavyzdžius kitiems, na, o plačiąja prasme kelti šalies verslo kultūrą, keičiant darbdavių ir darbuotojų tarpusavio santykius.

„Bent penkias dienas per savaitę, aštuonias valandas per dieną praleidžiame darbe. Jei ten yra bloga atmosfera, žmogui nesinori į jį eiti, ilgą laiką toks darbuotojas negalės produktyviai dirbti.  Našumas krenta, motyvacija mažėja, norą siekti gero rezultato keičia bausmės baimė. Kaip žinome, baimė nėra kūrybinis pradas“, – geros atmosferos svarbą darbovietėje pabrėžia V.Sutkus.

„Aš myliu savo įmonę“ iniciatyvos partnerės ryšių su visuomene agentūros „Nova media“ vadovas Arijus Katauskas paaiškina, kad nors pavadinimas orientuotas į darbuotojus, akcentas čia dedamas ant darbdavių. Pasak komunikacijos eksperto, be darbdavių palaiminimo ar jų pačių įsitraukimo sunkiai įsivaizduojamas dalyvavimas tokioje kampanijoje.

„Kur yra pagrindinis triukas? Tik geroje atmosferoje darbuotojai ryšis parodyti, kaip gyvena. To be vadovų žinios ir įsitraukimo nepasieksi“, – įsitikinęs A.Katauskas. Jis pažymi, kad toks renginys suartina darbuotojus ir vadovus, padeda sustiprėti komandai, tampa papildomu bendravimo įrankiu, o pagaliau atsiranda galimybė pasirodyti kitiems (kita vertus, kur nėra komandos, vargiai pavyktų dalyvauti tokiame konkurse).

Aš viršininkas, o tu kvailys

Istorijų apie tai, kaip darbuotojai nemėgsta savo darbo ar jaučiasi neįvertinti, galime prisiklausyti į valias.

„Dar iš tarybinių laikų yra atėjęs toks posakis: „aš viršininkas, tu kvailys“. Tarybinėje komandinėje sistemoje viskas atrodė aišku: jei tu vadovas, vadinasi, esi vienintelis protingas, o visi kiti nieko nežino. Dažnai Lietuvoje matome, kad dalis darbdavių yra arogantiški, „susireikšminę“ – šitai ir ateina iš senosios sistemos. Kas keisčiausia, dažnai būna būtent smulkių įmonių vadovai, sukūrę viską savo rankomis, – pastebi Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK) generalinis direktorius Danas Arlauskas. – Jei palygintume darbo santykius Vakaruose ir Lietuvoje, čia to būtų daugiau nei, tarkim, Vokietijoje. Civilizuotame pasaulyje jau seniai suprasta, kad didžiausia vertybė yra būtent žmogiškieji ištekliai.“

Kad Vakarų valstybių įmonės visa galva aukščiau už Lietuvą, matome iš paprasto dalyko. Lietuviai užsienio kapitalo įmonėse nori dirbti kur kas labiau nei lietuviško. Užtenka pasižiūrėti, kokios įmonės dažniausiai išrenkamos geidžiamiausiais Lietuvos darbdaviai. Užsienio kapitalo įmonių persvara aiški. Specialistų paieškos portalo „CV Market“ ekspertai atlikę tyrimą „Patraukliausias Lietuvos darbdavys 2014“ nustatė, kad pirmajame dešimtuke yra vos trys lietuviško kapitalo įmonės: „Lietuvos geležinkeliai“, „Achema“ bei „KG Group“.
V.Sutkus paaiškina, jog rinkos ekonomiką ir laisvą verslą turime vos daugiau nei du dešimtmečius ir tikėtis, jog būsime ten pat kaip ir Vakarų šalys, niekada neturėjusios įvestos socialistinės santvarkos, neturėtume. „Prieš tai Lietuvoje verslo kaip reiškinio apskritai nebuvo, – primena jis. – Mentaliteto pasikeitimui reikia laiko.“

Tiesa, tokios problemos vargina ne mus vienus. Tai daugiau ar mažiau galioja visoms šalims, kuriose buvo planinė ekonomika. Jei įmonė vystėsi planine tvarka, jiems nerūpėjo konkurencija:  visi patogiai gyveno iš valstybės užsakymų.

D.Arlauskas mano, kad neturėtume stebėtis tarp darbdavių ir darbuotojų kylančiomis įtampomis – tiek darbdaviai, tiek darbuotojai vis dar yra augimo stadijoje. „Jei pažiūrėtume į ilgiau laisvoje rinkoje esančias šalis, pamatytume, kad ten buvo ir brutalesnių problemų. Juk negalima tiesiogiai iš XIX a. pab. situacijos persikelti į XXI a. pr.“, – sako jis.

Visgi nepaneigiama, kad padėtis žymiai pagerėjusi. Tai lėmė daug priežasčių: įstojimas į ES, didėjantis darbuotojų sąmoningumas, glaudesnis prisilietimas prie „vakarietiškos“ vadybos principų ir kita. V.Sutkus pateikia pavyzdį, kad prieš Lietuvai įstojant į ES, buvo sunkių laikotarpių, kai darbuotojai iš tiesų buvo mažai tevertinami. Nedarbo lygis buvo aukštas, o valstybių sienos lietuviams uždarytos. Kadangi tuo metu buvo sudėtinga legaliai išvykti dirbti į Vakarų šalis, svarstyklės buvo nusvirusios ne darbuotojų naudai. Tiesa, nebuvo gyvenimas rožėm klotas ir darbdaviams, pigi darbo jėga ne ką pridėtinės vertės tesukurdavo. Kai atsidarė sienos ir žmonės ėmė emigruoti, darbo vertė ėmė kilti. Jis taip pat akcentuoja, kad itin svarbu tai, kad užsimezgė dialogas ne tik tarp darbuotojų ir darbdavių, bet ir visuomenėje dėl to, kaip turėtų plėtotis darbo rinka. „Sovietmečiu nieko panašaus nebuvo“, – primena LVK prezidentas.

Be geros komunikacijos krizių neišliks

A.Jakštaitė Vinkuvienė sako, kad neretai įmonėms koją pakiša menka komunikacija tarp vadovybės ir paprastų darbuotojų. „Tada prasideda įvairios – bet nebūtinai teisingos – interpretacijos dėl vadovų sprendimų, atlyginimų kėlimo. Jei organizacijai šiemet sekėsi, tai kodėl nekeliami atlyginimai? Jei darbuotojai negauna aiškios žinutės, kodėl taip yra (gal investuota į plėtrą ar įrangos atnaujinimus), gali pagalvoti bet ką“, – įspėja specialistė.

Taip ne visada susiklosto dėl žinių trūkumo. Yra ir taip, kad dalis vadovų nemato prasmės komunikuoti su darbuotojais, nes juos laiko ne bendrų tikslų vedamais bendražygiais, o lengvai pakeičiama darbo jėga, įmonės ištekliais. Beje, A.Jakštaitė Vinkuvienė pastebi, kad iš aukščiausios vadovybės žemesnei vadovų grandžiai (tarnybų, įvairių departamentų vadovams) informacija dar patenka, bet užstringa čia.

Visgi, jei įmonėje bus nuolatos skiriama pakankamai dėmesio vidinei komunikacijai, pavyks lengviau įveikti kylančius iššūkius. „Ypatingai krizės sąlygomis. Atsiranda įmonės išlikimui svarbus supratimas, yra labiau išreikštas lojalumo laipsnis: „na, gerai, aš suprantu, kad sunku ne tik man, bet ir įmonei, akcininkai irgi pelno neturi, galima pakentėti“, – apibendrina D.Arlauskas.

Jis prideda, kad, jei pažiūrėsi daug kompanijų kilimą, o vėliau žlugimą, nesunkiai bus galima atsekti, kad padėtis stipriai koreliavo su komunikavimo intensyvumu. „Ne tik tarp skirtingų ir neretai vienas su kitu kovojančių padalinių, bet ir vadovybės bei darbuotojų. Jei visi sprendžia tik savo klausimus ir nėra ryšio, nekuriama vidinė įmonės sinergija“, – įžvalga pasidalina jis.

Vidus nepasikeis be išorės pokyčių

Šalies įmonės nėra izoliuotos nuo visuomenės ar bendros situacijos valstybėje. Kadangi mūsų ekonomika nėra labai tvari ir stipriai priklausome nuo eksporto, esame lengvai paveikiami išorinių faktorių. Tai reiškia, jog darbdaviai darbuotojams negali pažadėti, kad kitąmet jų atlyginimas augs, kad jie įmonėje laimingai sulauks pensijos ar kad ji bus padori. Didžioji dalis Lietuvos darbdavių negali garantuoti stabilumo. Jei situacija išorėje būtų labiau užtikrinta, darbdaviai bent turėtų galimybę skirti daugiau lėšų darbuotojų reikmėms.

Panagrinėję sėkmingus užsienio pavyzdžius, pastebėsime, kad ten veikia palanki mokestinė bazė ir darbdaviams yra kur kas palankiau investuoti į socialinę sritį, darbuotojų mokymus, papildomą sveikatos draudimą, atostogas ir kita.

„Pavyzdžiui, daug ką leidžiama nurašyti į sąnaudas, o ne viską padengti iš pelno. Paimkime Skandinavijos šalis, Vokietiją… Prancūzijoje darbdavys kartą per metus gali į sąnaudas nuskaityti lėšas, tarkim, skirtas darbuotojų atostogoms užsienyje. Danijoje, Vokietijoje yra dažna praktika taip apmokėti darbuotojų studijas“, – pateikia pavyzdžių D.Arlauskas.

Verslas ne kartą politikams siūlė įdiegti tokią užsienio praktiką, iš kurios visi galėtų išlošti (net dabar yra Seimo narės Dangutės Mikutienės užregistruotas įstatymo projektas), visgi visada viskas baigdavosi taip pat: pažiūrima nepatikliai, nes esą taip atsirastų daug galimybių piktnaudžiauti.

Pokyčiai gali ateiti ir iš vidaus. Kadangi darbuotojai tampa sąmoningesni, drąsesni, ima vis labiau suvokti savo vertę, jų spaudimas gali labiausiai pagreitinti laukiamus pokyčius.

„Žmonės Lietuvoje jau laisvi tiek kaip darbuotojai, tiek kaip žmonės. Jiems jau reikia vidinės motyvacijos, ambicingų tikslų, jie nori tobulėti. Darbdaviui svarbu skatinti šį jausmą, nes galiausiai tai lems mūsų ekonomikos kilimą, – dėsto V.Sutkus. – Galiausiai ir valstybės politika turi būti nukreipta į didesnius atlyginimus, o verslas orientuotis ne į pigiausią darbo jėgą, o į didesnę pridėtinę vertę. Tada turėsime geresnių perspektyvų ateičiai, kitu atveju galbūt būsime kaip koks Vietnamas ar Kambodža, kur už dolerį per dieną atlikinėsime visokius paprastus darbus.“

Kita barikadų pusė: ką reiškia būti darbdaviu?

Verslas pripažįstamas vežamąja visos šalies jėga ir jo kūrimasis ne tik pageidaujamas, bet ir skatinamas, tačiau visuomenės požiūris į turtingus žmonės vis dar neigiamas. Dažniausiai verslininkas  a priori laikomas kaltu dėl visko.

Liepą „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa parodė, kad bent jau turtingiausi šalies verslininkai įvardijami kaip  pralobo iš „prichvatizacijos“ ir kitų suktybių (37,8 proc.) ar iš kitų darbo (37 proc.). Tik nedidelė dalis respondentų (12,4 proc.) manė, kad turtai sukaupti dėl to, kad jie paprasčiausiai yra geri verslininkai.

Vis dėlto svajojantiems apie savo verslą kitų nuomonė nė motais – šunys loja, o karavanas eina.

Energetikos inžinerijos ir planavimo studentas Tomas Puidokas neapsiriboja tik studijomis ir dirba vienoje vėdinimo įrangos gamyba užsiimančioje įmonėje. Nors jis tėra 24-erių, mažiausiai 60 valandų per savaitę dirbantis jaunuolis jau užima geras pareigas ir vadovauja krūvai už save vyresnių žmonių. Vis dėlto čia jis nė nemano apsistoti ir yra  įsitikinęs, kad jo ateitis surišta su nuosavu verslu. Jis nenori, skirtingai nei dauguma jo aplinkos žmonių, visai nenori būti samdomu darbuotoju.

„Darbas kažkam kitam niekada neatstos to, kad gali pats sau būti vadovas, – įsitikinęs Tomas. – Kai dirbi kažkam, vis tiek patiri beprotišką stresą, tad dėl ko viskas? Vien tik dėl pinigų.“

T.Puidokas sako, kad reikia suskubti pasinaudoti proga, nes šiuo metu jauniems verslininkams yra pats geriausias laikas imtis verslo. Yra daug palengvinimų: įkurta visokių verslumo skatinimo programų, verslo inkubatorių, galima gauti paskolų lengvatinėmis sąlygomis. „Dabar tokios paskolos suteikiamos su 80 proc. valstybės laidavimu ir 20 proc. tavo”, – sukonkretina jis.

Tomas turi dvi verslo idėjas, kurias abi anksčiau ar vėliau įgyvendins. Pirmiausia jis mąsto apie statybų sektoriaus inžinerinių sistemų montavimo įmonę, kartu užsiimančią ir projektavimu, bei ketina įsitvirtinti Lietuvos pardavimų sektoriuje, kur norėtų atstovauti tam tikram pasaulio gamintojui. Kad ir frančizės teisėmis.

Vaikinas yra neblogai išsinagrinėjęs situaciją ir į verslą nežiūri tarsi pro rožinius akinius. Jis puikiai supranta, kad darbo ir streso bus dar daugiau, be to, bent pradžioje verslo kūrimą teks derinti su samdomu darbu, kad būtų galima apmokėti sąskaitas. Jis taip pat suvokia, kad mokestinė aplinka irgi ne saldainiukas ir verslininkai nemažai apkraunami. Taip, pirmi metai turi savo pliusų dėl įvairių palengvinimų, tačiau visą mokesčių naštą jaunam verslui panešti sunku. „Kiek esu susidūręs, pradedant verslą ir viską darant visiškai atvirai ir oficialiai, reikia be proto didelio kapitalo“, – pastebi jis.

Nors dažniausiai jauni verslai skundžiasi tuo, jog darbo jėga yra brangiai apmokestinama gėrybė, tačiau Tomo kuriamas verslas didžiausių išlaidų pareikalaus įrangos įsigijimui. Nepaisant visų laukiančių išbandymų, vaikinas pasiruošęs nesėkmės atveju išbandyti savo laimę dar – o jei prireiks – ir dar kartą.

Atliktas Pasaulio ekonomikos forumo (PEF) tyrimas parodė. Kad bendrame konkurencingumo reitinge esame garbingoje 41-oje vietoje, na, o „Doing Business“ reitinge iš 189 valstybių užimame net 17-ą vietoje. Formaliai viskas atrodo daugiau gerai, tačiau verslumą vis dar žlugdo baimė sėkmingai startavus visko netekti. Posakis, kad negalima išsižadėti ubago lazdos jau pakišo koją ne vienam Lietuvos verslininkui, ypač krizės metais.

Tuo metu gauti banko paskolą verslui nebuvo lengva. Bankai, norėdami apsidrausti gana tikėtinos nesėkmės atveju, dažnai prieš suteikiant paskolą paprašydavo asmeninio laidavimo. Kitaip tariant, nepasisekus sumanymui, verslininkas rizikavo savo asmeniniu turtu. Taip ne vienas viską prarado. Tokia realybė – ištikus nesėkmei dažniausiai jo atstovai paliekami kapanotis vieni. Taigi, rizikuoti be saugos pagalvių nori ne visi. Juk dažniausiai tenka galvoti ne vien apie save, bet ir apie šeimos gerovę, o kaipgi tuo rizikuosi?

O rizikuojančiųjų kurti verslą ir darbo vietas Lietuvai labai reikėtų. Mūsų visuomenės paveikslas tikrai nedžiuginantis ir veikiau primena išlaikytinių, o ne drasią šalį, kokia dar visai neseniai siekėme pasirodyti pasauliui.

Skaičiai garbės nedaro. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai išlaidos pašalpoms  siekė 508 mln. litų. Pasirodo, 2013-aisiais savarankiškai dirbančių žmonių buvo mažiau nei gaunančių valstybės paramą. Savarankiškai dirbančių buvo apie 155 tūkst. šalies gyventojų, o, štai, gaunančiųjų pašalpas – 190 tūkst. žmonių. Šios svarstyklės jau ilgai krypsta ne Lietuvos naudai. Palyginę su 2002-ųjų padėtimi, pamatysime, kad tada savarankiškai dirbančių buvo įregistruota daugiau  (233,3 tūkst. gyventojų), na, o gaunančiųjų pašalpas – mažiau (117,2 tūkst.).

Tiesa, bedarbių skaičius nuolatos svyruoja. Lietuvos darbo biržos duomenimis, nuo šių metų pradžios bedarbių santykis su darbingo amžiaus gyventojais svyravo tarp 11,5 proc. sausį ir 8,9 proc. rugsėjį, kada rugsėjo 1 d. šalies teritorinėse darbo biržose buvo registruota „tik“162,3 tūkst. bedarbių

Potencialo švelninti niūrią statistiką yra, jei tik daugiau žmonių ryžtųsi imtis savo verslo. Kol kas savarankiškai dirba vos dešimtadalis visos darbo jėgos, o ir po šiuo procentu telpa ne tik verslininkai, bet ir įvairūs menininkai ir kiti žmonės, užsiimantys individualia veikla.

Tiesa, pastarojo meto situaciją gerokai supurtė į Lietuvą atėjęs startuolių (inovatyvių verslų, pagrįstų informacinių ar aukštųjų technologijų bei gyvybės mokslų sprendimais) bumas. Juos  globoti, o svarbiausia padėti finansiškai ėmėsi rizikos kapitalo fondai bei verslo akseleratoriai, išaugo tiek valstybės, tiek sutvirtėjusio privataus sektoriaus dėmesys naujiems verslams. Tai – atgarsiai iš Europos, kur susirūpinta per menku verslumu ir dėl to mažėjančiu globaliu Europos konkurencingumu.

Geometrine progresija pastaraisiais metais išaugęs startuolių skaičius tiesiog atliepė ES veiksmų plano „Verslumas 2020“ gaires: čia inovatyvūs verslai priskirti prioritetams, kas kartu reiškia ir tam skirtus pinigų srautus iš ES. Remiantis „Verslios Lietuvos“ parengta apžvalga, pernai vien 42 (rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ vertinimu, jų yra bent pora šimtų) nagrinėti startuoliai sukūrė 224 naujas darbo vietas ir kiekvienam jų vidutiniškai teko po 5 naujas darbo vietas. Matome, kad, esant palaikymui ir šiokiam tokiam saugumui, lietuviai mielai imtųsi savo verslo.

Surandama jėgų vėl eiti tuo pačiu keliu

Kai kuriuos žmones galima pavadinti tiesiog sukurtais būti darbdaviais. Vienas jų – Petras Narbutas. Maždaug prieš du dešimtmečius jis ėmėsi baldų gamybos verslo. Vis dėlto ekonominio sunkmečio metais jo vadovaujama įmonė „Narbutas ir Ko“ bankrutavo ir verslininkas prarado viską. Nepaisant to, jam per trumpą laiką pavyko sugrįžti į sėkmingų šalies verslininkų gretas.

Pasak P.Narbuto, čia padėjo keletas aplinkybių. Pirmiausia, į verslininką žiūrėta palankiau jau vien dėl to, kad įmonės bankrotas buvo objektyvus. Kitaip tariant, visiems buo aišku, kad tai nutiko dėl kilusios ekonominės krizės. Nors ji stipriai paveikė visą ekonomiką, kai kurie segmentai ypač nukentėjo. Tarp jų atsidūrė ir „Narbutas ir Ko“ sritis – biuro baldai.

„Žinoma, tuo metu laikėmės rizikingos strategijos, kuri būtų buvusi rizikinga net ir ne krizės atveju. Į tai teko labai daug investuoti ir, kai didelio rizikingumo strategija sutapo su krize, faktiškai kitaip buvo neįmanoma“, – paaiškina verslininkas.

Praradęs verslą, jis vis dėlto sugebėjo susigrąžinti tinkamą, kam ir buvo suprojektuotas, fabriką vėlei sugrąžinti į savo rankas. Tam irgi pasitarnavo palankios aplinkygbės – iki tol jo niekam neprireikė ir nebuvo kitų interesantų. Kadangi bankas juo pakankamai pasitikėjo ir neturėjo geresnių pretendentų, sutiko leisti per penkioliką metų jį visiškai perimti lizingu.

P.Narbutas verslininko gyvenimą palygina su amerikietiškais kalneliais, tačiau pripažįsta, kad tame ir slypi tikrasis tokio gyvenimo grožis. Be abejo, tarp didelių nuopolių ir pakilimų daug yra ir per daug neišsiskiriančių etapų, tačiau tai dar nereiškia, jog jie nėra emociškai sudėtingi.Verslas nuolatos neša didelę atsakomybę prieš akcininkus, verslo partnerius, darbuotojus, bankus, o galų gale – pačią valstybę.

„Atsakomybė niekur nedingsta, nesvarbu, ar tu dirbi, ar miegi“, – iš savo patirties sako P.Narbutas ir, pasirodo, tai niekada nesibaigia: reikia apmokėti sąskaitas, kas mėnesį skirti pinigų mokesčiams, darbuotojų atlyginimams, taip pat visada yra objektyvių, nuo verslininko nepriklausančių aplinkybių, kurios gali pareikalauti daug papildomų išlaidų (krizės, pokyčiai rinkose, nelaimės ir kita).

Tiesa, pasak verslo vadybos konsultanto Aurimo Vietrino, atsakomybės jausmas už įmonę, darbuotojus ar galų gale žemės rutulį kur kas būdingesnė vyresnės verslininko kartos vertybė.

„Tai yra jau tam tikro lygio verslininkų moralinis imperatyvas. Vyresnė verslininkų karta tokios atsakomybės turi daugiau nei jaunieji. Jei imsime Z kartą, pamatysime, kad su atsakomybe ir lojalumu jiems sunkiau. Šita karta yra be didelių skrupulių: šiandien čia įdomu, ryt gali būti geriau Londone, o poryt gal ir Niujorke“, – kad negalima vienodai vertinti skirtingų kartų verslininkų pažymi A.Vietrinas.

Antra vertus, jei neveikia moralinis imperatyvas, nuo streso niekas įtampos, kartais didelės, niekas nėra apsaugotas. Kaip pastebi, P.Narbutas, įprasta, kad versle laisvi pinigai dažnai yra investuojami, kad įmonė stiprėtų ir augtų, tad dažnai išlieka klausimas, ar einamojoje sąskaitoje viskam bus užtektinai pinigų. Tokia padėtis – dažnas bet kokio darbdavio galvos skausmas.

O kodėl pasirinkta pabandyti vėl bristi į tą pačią upę? Ar nebūtų paprasčiau viską mesti ir tiesiog tapti samdomu darbuotoju? P.Narbutas pripažįsta, kad apie tai ne tik galvojo, bet ir bandė padaryti

„Mintis, kad verslas sužlugo ir reikia ieškotis darbo, buvo. Visgi mane nuramino mano gera pažįstama „talentų medžiotoja“ (angl. headhunter), į kurią kreipiausi, kad padėtų susirasti naują darbą. Ji tiesiog pasakė, kad darbo tikrai nerasiu. Pirma, buvo krizė ir darbai nesimėtė, o, antra, apskritai vargiai kas norėtų priimti buvusį verslininką į darbą, o ypač dar bankrutavusį. Manau, paplitusi nuomonė, kad tas, kuris pabuvo verslininku, geru darbuotoju jau nebus“, – savo „atgimimo“ istoriją pasakoja verslininkas.

Nors verslui tikrai nereikalingos šiltnamio sąlygos, jos iš tikrųjų turėtų būti nuolatos tobulinamos, kas, beje, ir yra daroma. Deja, kartais pokyčiai pabloginama esamą situaciją, nepamąsčius, kad net, atrodo, smulkmenos, gali padaryti žalos. Tarkime, nelietuviškų įmonių pavadinimų draudimas steigiant įmones, yra nepalankus į užsienį orientuotoms įmonėms jau vien dėl rinkodaros. Antra vertus, čia matome dar vieną didelę problema Lietuvoje: priimant su verslu susijusius sprendimus, dažnai nėra klausiama jo paties.

Darbuotojų vertinimas verslo organizacijose (proc.)*

Darbuotojų vertinimą atlieka įmonių 54

Vertina esamų darbuotojų nešamą naudą 65

Vertina esamų darbuotojų kompetencijas 27

Vertina esamų darbuotojų pasitenkinimą darbu 21

Vertina esamų darbuotojų įsitraukimą 10

Vertina esamų darbuotojų motyvaciją 10

* Panaudoti 283 lietuviško kapitalo organizacijų, patenkančių tarp tūkstančio reikšmingiausių šalies įmonių, duomenys

Šaltinis: „Profiles International“ tyrimas

Pasiskirstymas Lietuvos darbo rinkoje (proc.)*

Bedarbiai – 11,8 proc.

Samdomi darbuotojai – 88,2

Savarankiškai dirbantys – 10,6

Privačiame sektoriuje dirbantys – 71,4

Valstybiniame sektoriuje dirbantys – 28,6

* 2013 m. duomenys

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, Lietuvos darbo birža

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on rugsėjo 16, 2014, in Ekonomika and tagged , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: