„Triukšmadarys“ sugrįžo iš 67-ojo tarptautinio Lokarno filmų festivalio

Šveicarijoje, Lokarne, pasibaigęs vienuolika dienų trukęs vienas reikšmingiausių ir seniausių Europos kino festivalių šiemet mums buvo ypatingas. Čia pirmą kartą rodytas lietuviškas filmas.

Nepaisant prasto oro, 67-ajame tarptautiniame Lokarno filmų festivalyje apsilankė beveik 167 tūkst. žiūrovų. Tai pranoko visas organizatorių prognozes.

Vis dėlto didelis populiarumas nestebina. Šis kino festivalis iš kitų išsiskiria stipria orientacija į kino meninę pusę. Tai džiaugsmas kino gurmanams ir puikus lakmuso popierėlis, parodantis, kur juda aukštasis kino menas.

Šiemet pagrindinis festivalio apdovanojimas atiteko režisieriui Lavui Diazui iš Filipinų, pristačiusiam 338 minučių trukmės siurrealistinę nespalvotą juostą „Tai, kas yra prieš tai“, pasakojančią apie atokią Filipinų vietovę, kurioje dedasi paslaptingi dalykai. 2013-aisiais pagrindinis apdovanojimas atiteko vadinamojo lėto kino itin eksperimentiniamfilmui „Mano mirties istorija“ (rež. Albertas Serra).

Džiugu, kad į šio prestižinio festivalio akiratį pateko ir trumpametražis jauno lietuvių režisieriaus Karolio Kaupinio debiutinis vaidybinis filmas „Triukšmadarys“. Jis varžėsi konkursinėje „Rytojaus leopardų“ programoje. Tai ne pirmas geras įvertinimas – anksčiau „Triukšmadario“ scenarijus laimėjo „European Short Pitch“ apdovanojimą.

Istorija žiūrovus nukelia į nedidelę mokyklą, laukiančią delegacijos iš miesto, turinčios atgabenti naują skambutį. Artėjantis apsilankymas kelia mokyklos bendruomenei daug nerimo – juk jų mokykla irgi susiduria su kasmet vis tuštesnių klasių problema. Mokyklos direktorius (akt. Valentinas Masalskis) puikiai žino, kuo tai gresia. Jis dar atsimena, kaip kito miestelio mokyklai buvo žadama dovanoti autobusiuką, bet netrukus ją uždarė… Išeitis viena – niekas neturi suprasti, kad mokinių mažėja.

Pats režisierius juostą priskiria prie „deadpan“ žanro komedijų ir paaiškina, kad taip vadinamos rimtais veidais kuriamos absurdiško humoro komedijos. Apie „Triukšmadarį“ ir įspūdžius iš Lokarno su „Veidu“ kalbasi K.Kaupinis.

***

VEIDAS: Kaip „Triukšmadarys“ priimtas Lokarne? Ar užsienis suprato mūsų problematiką?

K.K.: Tai buvo pirmas kartas, kai rodėme filmą. „Triukšmadarys“ buvo atrinktas į konkursinę programą „Rytojaus leopardai“, bet nieko nelaimėjo. Tema, atrodo, buvo suprasta. Vienam Lokarno žurnale primintas režisieriaus Jeano Renoiro posakis, kad, jei nori kalbėti pasauliui kino kalba, reikia kalbėti apie savo kaimą.

Manau, nėra Lietuvos ir užsienio, visur yra tos pačios bendražmogiškos problemos. „Triukšmadarys“ pirmiausia yra ne apie žmonių mažėjimą, o apie laukimą. Mokinių trūkumas tėra forma, tema. Žinoma, nebuvo taip, kad sugalvočiau problemą ir tada ieškočiau rūbo, kuriuo ją apvilkti. Viskas įvyko paprastai: išgirdau, kad vienoje Vilniaus mokykloje mokytojų kolektyvas rinko naujo skambučio melodiją, nes senasis nebeatitiko kažkokių kriterijų. Man pasirodė juokinga, kad vis dar stengiamės atitikti kažkokus standartus, kurių dažnai net gerai nežinome.

VEIDAS: O kas leido niokoti savo mokyklą?

K.K.: Paskui viską išvalėme, daug kur buvo rekvizitas. Aišku, direktoriaus veidas po dešimties filmavimo dienų nebuvo itin entuziastingas. Tinkamos mokyklos ieškojome ilgai. Daug diskutuota apie spalvinę filmo gamą, kokią nuotaiką ji turėtų kurti. Kalbu apie žalsvą spalvą, kuri vyrauja filme. Ieškojome tokios vietos, kur jos natūraliai būtų daug. Man ji yra niūrios praeities, „prišutusios“ virtuvės, komunalinės laiptinės spalva. Kartu ji asocijuojasi su bergždžiomis pastangomis, bejėgiškomis situacijomis.

Filmavome nedideliame Veiviržėnų miestelyje, kuriame mokėsi aktorius Gediminas Girdvainis ir kuris matė filmo „Miškais ateina ruduo“ kūrimą. Gyventojai sakydavo, kad „sugrįžo į Veiveržėnus kinas“. Sutiko mus džiaugsmingai: nors buvo atostogos, visi mums mielai padėjo. Ateidavo moterys ir kiekvieną dieną dirbdavo valgykloje, kad tik pavalgytume, ūkvedys rūpinosi, kad viską turėtume, budintieji mus įleisdavo į mokyklą ketvirtą ryto ir po to išleisdavo panašiu metu. Domėjosi paprasti miestelio žmonės. Net tie, kurie anksčiau prie parduotuvės stovėdavo, ateidavo pora žodžių persimesti.

VEIDAS: Dvidešimties minučių fimas kurtas dvejus metus, vadinasi, jis gerai nugludintas?

K.K.: Iš tikro daug mąstyta. Dažniausiai prie trumpametražio filmo tiek nesėdima. Žinoma, taip ilgai užtrukau ne tiek dėl to, kiek dėl noro neskubant išmokti. Nežinojau, kaip rašomas scenarijus, kaip daroma aktorių atranka ar dirbama su operatoriumi. Visur turėjau mokytis.

 

VEIDAS: Debiutuojate su vaidybiniu filmu ir iškart patenkate į konkursinę festivalio programą. Kaip pavyko?

K.K: Gal yra sėkmės, bet esu linkęs manyti, kad pasiteisino įdėtas darbas. Jei gali sau nuoširdžiai pasakyti, kad padarei viską, ką tada galėjai, turi būti rezultatas. Kita vertus, festivaliai – specifinis dalykas. Juose daug madų. Tai gimsta savaime: žmonės važiuoja į festivalius, žiūri populiarius filmus irką panašaus, nes mano, kad tai – kelias į sėkmę.

VEIDAS: Kaip atrodėte „Rytojaus leopardų“ sekcijoje?

K.K.:  Buvo labai daug rimtų filmų ir praktiškai nebuvo komedijų. Gal tik pora, bet ir jos visai kitokio tipo. Jei „Triukšmadarį“ priskirtume komedijai, ji vis tiek padaryta rimtais, šaltais veidais.

VEIDAS: Ar sėmėtės įkvėpimo iš mėgstamų kūrėjų?

K.K.: Turiu daug man patinkančių kūrėjų. Yra toks palestiniečių režisierius Elia Suleimanas, švedas Rojus Andersenas ir portugalas João Césaro Monteiro. Man jie yra geriausi vadinamosios „deadpan“, t. y. rimtais veidais daromos absurdo komedijos, kūrėjai. Kai dariau „Triukšmadarį“, žiūrėjau į juos. Žinoma, dabar, kai gyvenu kitkuo, mane domina kiti žmonės. Noriu išbandyti ką nors naujo.

VEIDAS: Filmas Lietuvoje bus pristatytas rudenį, o kas toliau?

K.K.: Jei pasiseks patekti, premjera bus festivalyje „Scanorama“, na, o dabar jis tikriausiai keliaus per festivalius, jei tik ims. Yra taip, kad A klasės festivaliai nori, kad juose būtų filmo premjera.  Manau, kad, jei „Triukšmadarys“ patektų į kitą A klasės festivalį, tai nebe į konkursinę programą. Iš kitos pusės, B klasės festivaliai kaip tik susidomi pamatę, jog juosta dalyvavo A klasės festivalyje. Tarkim, kai paaiškėjo, kad jis atrinktas į Lokarną, iškart gavome keletą prašymų atsiųsti peržiūrėti. Aš pats jau gyvenu visai kitkuo. Turiu porą filmų idėjų, kurias noriu įgyvendinti per artimiausius metus. Vienas ilgametražis, kitas trumpametražis, abu vaidybiniai.

2014-ųjų tarptautinio Lokarno filmų festivalio prizininkai

Pagrindinė konkursinė programa:

 

Pagrindinis festivalio prizas „Auksinis leopardas“

„Tai, kas yra prieš tai“ („Mula sa kung ano ang noon“), rež. Lavas Diazas, Filipinai

 

Speciali žiuri premija

„Klausyk, Filipai“ („Listen Up Philip“), rež. Alexas Rossas Perry, JAV

 

„Sidabrinis leopardas“ už geriausią režisieriaus darbą

Pedro Costa už „Arklio pinigai“ („Cavalo dinheiro“), Portugalija

 

„Sidabrinis leopardas“ už geriausią moters vaidmenį
Ariane Labed už vaidmenį filme „Fidelio. Alisos odisėja“ („Fidelio, l’odyssée d’Alice“), rež. Lucie Borleteau, Prancūzija

 

„Sidabrinis leopardas“ už geriausią vyro vaidmenį

Artemui Bystrovui už vaidmenį filme „Kvailys“ („Durak“), rež. Jurijus Bykovas, Rusija

 

Specialus paminėjimas

„Rugpjūčio vėjai“, rež. Gabrielis Mascaro, Brazilija

 

Naujųjų kinematografininkų konkursas:

 

Naujųjų režisierių „Auksinis leopardas“

„Navajazo“, rež. Ricardo Silva, Meksika

 

„Ciné+“ specialus žiuri prizas

 „Grybai“ („Los Hongos“),  rež. Oscar Ruiz Navia, Kolumbija/Prancūzija/Argentina/Vokietija

 

Geriausio kylančio režisieriaus apdovanojimas

„Prasmės kūrimas“ („La creazione di significato“), rež. Simone Rapisarda Casanova, Kanada/Italija

 

Specialus paminėjimas

„Jaunasis poetas“ („Un jeune poete“), rež. Damienas Manivelis, Prancūzija

 

Debiutiniai filmai:

Leopardas už geriausią debiutinį vaidybinį filmą

„Dainos iš Šiaurės“ („Songs from the North“), rež. Soon-mi Yoo, JAV/Pietų Korėja/Portugalija

 

Specialus paminėjimas

„Kamikadzės žodžiai“ („Parole de kamikadze“), Sawada Masa, Prancūzija

 

„Rytojaus leopardų“ konkursas:

Tarptautinis konkursas

„Auksinis leopardas“

„Išmestos vertybės” („Abandoned Goods“), rež. Pia Borg ir Edwardas Lawrensonas, D.Britanija

 

„Sidabrinis leopardas“ ir Europos kino meno akademijos nominacija

„Sudužęs laivas” („Shipwreck“), rež. Morganas Knibbe, Nyderlandai

 

Apdovanojimas už filmo ir video subtitrus

„Skylė“ („Hole“), rež. Martinas Edralinas, Kanada

Specialus paminėjimas

„Balta mirtis“ („Muerte blanca“), rež. Roberto Collío, Čilė

 

Nacionalinis konkursas

„Auksinis leopardas“ už geriausią trumpametražį Šveicarijos filmą
„Totemai“ („Totems“), rež. Sarah Arnold

 

Šveicariško kino „Sidabrinis leopardas“
„Mažas žmogus“ („Petit homme“), rež. Jeanas-Guillaume‘as Sonnieras

 

 „Action Light“ apdovanojimas geriausiems Šveicarijos naujokams

„Nuošaliau greitkelio“ („Abseits der Autobahn“), rež. Rhona Mühlebach

 

Auditorijos apdovanojimas

„Šveicarų herojai“ („Schweizer Helden“), Peteris Luisi, Šveicarija

 

Variety Piazza Grande apdovanojimas

„Marie Heurtin“, rež. Jeanas-Pierre’as Améris, Prancūzija

 

Šaltiniai: „Pardolive.ch“, „The Holywood Reporter“

http://www.veidas.lt/%E2%80%9Etriuksmadarys%E2%80%9C-sugrizo-is-67-ojo-tarptautinio-lokarno-filmu-festivalio

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on rugpjūčio 31, 2014, in Kinas and tagged , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: