Rusija 2013: sėkmė tarptautinėje arenoje, bet ne namuose

2013 metai Rusijoje dažnai vaizdingai lyginami su linksmųjų kalnelių atrakcionu: įgudusiai pasiektus laimėjimus tarptautinėje arenoje keitė niekaip neišbrendamos ekonominės bėdos namų fronte ir dėmės, kritusios dėl sunkiai demokratiniu pavadintino valdžios elgesio. Taigi, dėl vykdomos užsienio politikos gavusi ne vieną progą pademonstruoti politinius raumenis ir pasikelti prestižą, viduje Rusija tvarkėsi kur kas prasčiau. Pilietinių neramumų ir išaugusi teroristinių išpuolių grėsmė artėjant Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms nuolatos buvo greta.

Protestai ir teroristinių išpuolių baimė

Rusijoje senus protestus keitė nauji. Metų pradžioje nuslopo dar 2011-aisiais prasidėjusi protestų banga, kurią buvo spėta pakrikštyti „Sniego revoliucija“, įsižiebusi po abejotino skaidrumo Dūmos rinkimų. Tada į Rusijos miestų gatves išėjo protestuotojai, kvestionuodami „Vieningosios Rusijos“ pergalę, reikalaudami jos faktinio (formaliai lyderis yra D. Medvedevas  red. pastaba) lyderio, dabartinio šalies prezidento Vladimiro Putino atsistatydinimo ir keldami korupcijos bei politinių kalinių klausimus. Tai buvo tikras galvos skausmas valdžiai – dėmesio centre atsidūrusi valstybė vis pasirodydavo ne itin gražioje šviesoje.

Tokio pobūdžio mitingai ir protestai vis pasikartodavo, tačiau po virtinės bylų prieš pilietinio judėjimo aktyvistus ir priimto naujo įstatymo, nustačiusio dideles baudas nesankcionuotų akcijų dalyviams, masiniai protestai galiausiai nuslopo. Vis dėlto išsikvėpus „Sniego revoliucijai“ ramybė neatėjo – garsiai nuskambėjo nauji prieš imigrantus nukreipti protestai. Ir taip jautri situacija ypač paaštrėjo praėjusių metų spalį, kai imigrantas Maskvoje subadė jauną rusą. Tada į gatves išėjo tūkstančiai žmonių, o lapkritį, minint Nacionalinės vienybės dieną, apsiginklavę nacionalistiniais ir antiimigraciniais šūkiais bei imperinėmis vėliavomis įvairiose šalies vietovėse į gatves išėjo dar daugiau kraštutinei dešinei ideologijai prijaučiančių protestuotojų. Rusija ne tik taip pasitiko 2014-uosius, bet, atrodo, su išaugusia etnine įtampa turės dorotis ir šiemet – tokio pobūdžio neramumai pasikartojo ir sausį.

Nors daugiausia šurmulio kelia nacionalistai, tai atliepia bendrą nuotaiką – daug paprastų rusų taip pat yra priešiškai nusiteikę prieš atvykėlius iš musulmoniškų Vidurinės Azijos ir Kaukazo regionų. Didelės jų dalies manymu, kaip tik jie yra susiję kad ir su išaugusiu nusikalstamumu Rusijoje. Nauja visuomenės nuomonės tyrimų agentūros „Levados centras“ atlikta Maskvos gyventojų apklausa atskleidė, kad daugiau nei pusė apklaustųjų imigraciją laiko prioritetine problema. 43 proc. atsakė jaučiantys etninę įtampą ten, kur gyvena, nors dar pernai tokių buvo tik 29 procentai.

Valdžiai tokios įtampos eskalavimas nepalankus, taigi pats V. Putinas ne kartą kvietė Rusijos piliečius būti tolerantiškesnius. Vis dėlto įdomu, kad kartu pati valdžia tam tikra prasme vykdo nacionalistinio pobūdžio politinę darbotvarkę: pavyzdžiui, neseniai federaliniu ir regioniniu lygmeniu buvo imtasi griežtų priemonių prieš nelegalių imigrantų darbą. Maža to – antiimigracinė retorika buvo vienas rugsėjį perrinkto Maskvos mero Sergejaus Sobianino „arkliukų“.

„Žmonės, kurie gerai nekalba rusiškai, kurie turi visiškai kitokią kultūrą, verčiau tegul gyvena savo šalyje“, – tai dar visai neseniai S. Sobianino viešai pasakyti žodžiai. Aišku, savo trigrašio negalėjo neįkišti ir skandalingasis politikas Vladimiras Žirinovskis, federaliniam Rusijos TV kanalui pareiškęs, kad Šiaurės Kaukazas (į jo sudėtį, be kitų, įeina Čečėnijos ir Dagestano teritorijos) turėtų būti aptvertas spygliuota viela, o už kiekvieną ten gimusį vaiką turėtų būti imami mokesčiai, kad tai stabdytų gausių šeimų kūrimą.

Žibalo į ugnį vis įpila ir teroristinių išpuolių baimė, jų tikimybė artėjant Sočio olimpinėms žaidynėms stipriai išaugo. Štai vienas čečėnų kovotojų lyderių Doku Umarovas vasarą išplatino vaizdo įrašą, kuriame kvietė musulmonus puldinėti civilius Rusijos gyventojus ir taip sužlugdyti planus įvykti olimpinėms žaidynėms. Jas jis įvardijo kaip „šėtonišką šokį ant protėvių kaulų“ ir sumanymą iš musulmonų pagrobtoje teritorijoje rengti žaidynes vadino provokacija. Su juo siejami ir plačiai nuskambėję Volgogrado mieste musulmonų savižudžių išpuoliai: jų per tris mėnesius čia buvo įvykdyta net trys, žuvo per 40 žmonių. O sausio 18 d. du sprogimai nugriaudėjo Dagestane (tiesa, kol kas nepatvirtinta, ar tai teroristinis aktas). Neabejojama, kad sprogimų bus bandoma surengti ir daugiau.

Na, dar galima paminėti ir dėl homoseksualų kilusius protestus. Birželį V. Putinas pasirašė įstatymą, draudžiantį „netradicinės seksualinės orientacijos propagandą“, o liepą – draudžiantį užsieniečių gėjų poroms arba nesusituokusiems asmenims iš šalių, kuriose įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos, įsivaikinti Rusijos našlaičius. Tai ne tik sukėlė tam prieštaraujančių ar palaikančių aktyvią reakciją, bet ir sulaukė didelio tarptautinės bendruomenės pasipiktinimo. Beje, viešosios nuomonės studijų centro VCIOM 2013 m. birželį atlikta apklausa parodė, kad apie 90 proc. rusų visgi daugiau ar mažiau palaiko minėtąjį „propagandos“ draudimo įstatymą.

Ekonominių sunkumų metai

Vis dėlto didžiausias galvos skausmas Rusijai – ekonominės bėdos. Tai puikiai iliustruoja kad ir tai, jog užsienio skola prasidėjus 2014-iesiems (tinklaraščiotradingeconomics.com duomenimis) pasiekė beveik 720 mlrd. dolerių, nors dar prieš dvejus metus (2012 m. sausį) tebuvo 545 mlrd. dolerių.

„Tai buvo prarastų galimybių metai“, – taip ekonomiką apibūdino Ekonominės plėtros viceministras Andrejus Klepačius. Atrodo, jis šia fraze pataikė tiesiai į dešimtuką. Nors metų pradžioje buvo pastebimas šioks toks progresas gerinant investicinį šalies klimatą, metų pabaigą ženklino užsienio ir privačių investicijų bei gamybos apimčių sumažėjimas. „Praktiškai nėra jokio ekonominio vystymosi“, – pripažino ir Ekonominės plėtros ministras Aleksejus Uliukajevas.

Nors Rusijos BVP ir augo, bet kur kas mažiau, nei buvo tikėtasi – tik 1,3 proc. vietoj metų pradžioje prognozuotų 4 procentų. Kova su ekonomine recesija paskelbta nacionaliniu prioritetu, bet tai mažai ką keičia. Kad realiai pagerintų situaciją, valdžiai tektų imtis nepopuliarių (ir skausmingų) priemonių – plataus masto ekonominių reformų, kurios neišvengiamai neigiamai paveiktų daugybės rusų ir taip nelengvą ekonominę padėtį ir galėtų įžiebti dar vieną visuomenės nepasitenkinimo židinį. O to niekam nereikia – ypač artėjant olimpinėms žaidynėms, kurios labai svarbios tiek visos Rusijos, tiek V. Putino prestižui. Beje, reikėtų pažymėti, kad Rusijai pasisekė, jog ekonominė stagnacija nepadarė didesnės įtakos darbo rinkai (nedarbo lygis svyruoja apie 5 proc.), tai apsaugojo šalį nuo papildomos socialinės įtampos. Kitu atveju būtume regėję kur kas nestabilesnę vidaus situaciją. Kaip taikliai rašo „Forbes“ analitikas Markas Adomanis, žmonės, kurie turi kasdien ryte keltis ir eiti į darbą, veikiausiai neišeis į gatves protestuoti. Jis pažymi, kad daug darbų yra veikiau pagrįsti valdžios sprendimu, o ne jų reikalingumu rinkai (pavyzdžiui, išpūstas valstybinis aparatas, neatsisakoma ekstensyvaus, mažą pridėtinę vertę kuriančio rankų darbo gamyklose ir pan.).

Šaliai pakenkė ir nežymus (palyginti su 2008 m. krize) pasaulinių naftos ir dujų kainų kritimas, nes energetinių išteklių eksportas išlieka svarbiausiu jos ekonomikos ramsčiu (48 proc. Rusijos pajamų iš eksporto sudaro nafta, 19 proc. – gamtinės dujos). O kai taip nutiko, ryškiai pasijautė prastas rusiško verslo konkurencingumas, nepajėgęs subalansuoti padėties. Visgi to ir reikėjo tikėtis žinant, kad investicijos į modernizaciją ir inovacijas nėra rusiško verslo prioritetas (J. Gaidaro Ekonominės politikos instituto apžvalga parodė, kad 2013 m. 43 proc. verslo dalyvių investavo tiek, kiek ir metais prieš tai, o 33 proc. atsakė, kad jų investicijos netgi sumažėjo).

Galiausiai negalima pamiršti ir daugybės į skolas įklimpusių regionų, kurie nežinia kaip išsisuks iš susidariusios padėties. Kad situaciją išgelbėtų investicijos, taip pat neverta tikėtis. Investicinis klimatas regionuose yra nepalankus: didelės biurokratinės kliūtys verslui, nepalanki konkurencinė aplinka, paplitusi korupcija, silpna savininkų ir smulkiųjų akcininkų teisių apsauga… Šį sąrašą galima tęsti, tad nenuostabu, kad kapitalas dažnai linkęs ne įtekėti į Rusiją, o iš jos ištekėti: leidinio „The Economist“ pateikiamais duomenimis, per pirmus tris 2013-ųjų ketvirčius ši suma viršijo 48 mlrd. dolerių.

Kalbant apie praėjusius metus, negalima pamiršti ir itin netikėto įvykio: buvęs Rusijos naftos pramonės magnatas, politinis kalinys Michailas Chodorkovskis po dešimtmečio, praleisto kalėjimuose, buvo netikėtai paleistas laisvėn. Vienas iš tokio netikėto sprendimo paaiškinimų – V. Putino viešųjų ryšių akcija artėjant Sočio olimpiadai, nes taip iš žmogaus teisių pažeidimų Rusijoje tematikos eliminuojamas vienas pagrindinių kritikos „argumentų“ (beje, laisvę atgavo ir pankroko grupės „Pussy Riot“ narės).

Užsienio politikos sėkmės

Pernai Rusija puikiai pasirodė įvykių Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose kontekste. Jos balsas tapo vienu svarbiausių priimant tarptautinės bendruomenės sprendimus tiek dėl karinių smūgių Sirijai, tiek dėl Irano branduolinės programos.

Sirija ir jos vadovas Basharas Assadas tik per plauką išvengė tarptautinės bendruomenės karinių sankcijų dėl cheminio ginklo panaudojimo prieš civilius gyventojus. Sirija yra Rusijos sąjungininkė, kurioje pastaroji turi strateginių interesų – Tartuso uoste yra įsikūrusi vienintelė jos karinė jūrų bazė užsienyje, tad, jeigu Rusija turi ambicijų didinti savo įtaką Viduržemio jūroje, bazę reikia išlaikyti. Tiesa, per šaltąjį karą įkurtos bazės svarba ne tokia kaip anksčiau, tačiau vis vien į tai nebūtų racionalu numoti ranka, juolab kad ją nuo 2009 m. pradėta remontuoti.

Kitas dalykas – Siriją ir Rusiją sieja pragmatiniai interesai. Čia yra nusėdę nemažai rusiško kapitalo, daugiausia šalies energetikos, infrastruktūros ir turizmo sektoriuose. Be to, Sirija yra viena iš nedaugelio šalių, norinčių ir galinčių pirkti rusišką ginkluotę. Beje, prieš tai Rusija vetavo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas, kur buvo reikalauta sankcijų Sirijos režimui.

Dar daugiau Rusijos prestižą tarptautinėje arenoje pakėlė Sirijos sutikimas sunaikinti savo cheminio ginklo atsargas, pasiektas tarpininkaujant Rusijai. Taip buvo išvengta galimos tiesioginės Vakarų valstybių atakos prieš Siriją siekiant ją nubausti už cheminio ginklo panaudojimą Damasko priemiestyje Ghutoje prieš taikius gyventojus. B. Assado vyriausybė neigė, kad jos karinės pajėgos panaudojo šį ginklą, jai aktyviai pritarė Rusija, tarptautinėje žiniasklaidoje aiškindama, kad Sirijai „nėra karinės būtinybės“ naudoti cheminį ginklą.

Rusija savo įtaką pademonstravo ir derybose dėl Irano branduolinės programos: lapkritį buvo nuspręsta sušvelninti tarptautines sankcijas (nuostoliai Irano ekonomikai dėl jų taikymo vertinami apie 7 mlrd. JAV dolerių), jei Iranas atsisakys urano sodrinimo iki aukštesnio nei 20 proc. lygio, sutiks iki šio kariniam ginklui gaminti tinkamo lygio turimą prisodrintą uraną „išsodrinti“, nestatys naujų sodrinimo gamyklų (nereikalaujant uždaryti senų) ir neinstaliuos naujų sodrinimo centrifugų. Aišku, Iranas sutiko pusei metų įšaldyti dalį savo branduolinės programos, o dėl tolimesnio įšaldymo dar vyks derybos.

Tačiau bene didžiausia, mums gerai žinoma Rusijos užsienio politikos sėkmė – nepasirašyta ilgai laukta Ukrainos ir ES Asociacijos sutartis. Tai pirmiausia politinė Rusijos pergalė, bet iš dalies ir ekonominė. Kadangi prekyboje tarp Rusijos ir Ukrainos galioja nuliniai arba labai nedideli muitų tarifai, ši sutartis galėjo Rusijai pakenkti tuo, kad jos rinką per Ukrainą būtų galėjusi užtvindyti kokybiškesnė ir pigesnė (į Ukrainą įvežta be muitų) ES šalių produkcija. Tai esą nebūtų praėję be ekonominių ir socialinių padarinių Rusijai.

2013-ieji Rusijai pamėtėjo ir itin malonią sėkmę – galimybę pakiršinti pagrindines savo konkurentes JAV ir ES. Šios sėkmės vardas – JAV Nacionalinės saugumo agentūros pareigūnas Edwardas Snowdenas, pasauliui atskleidęs daug JAV žvalgybos tarnybų paslapčių. Net prezidentas Barackas Obama yra pripažinęs, kad E. Snowdeno padaryta politinė ir karinio pobūdžio žala yra didžiulė ir kad tik praėjus ne vieniems metams bus suvokti tikrieji neigiami šio atskleidimo padariniai. Paaiškėjus, kad JAV klausėsi taip pat ir savo sąjungininkių šalių vadovų pokalbių (buvo pasiklausoma net Vokietijos kanclerės Angelos Merkel telefoninių pokalbių), kilo diplomatinė krizė ir, be abejo, Rusija iš savo „moralinių aukštumų“ turėjo ką apie tai pasakyti. Šią istoriją dar pakurstė ir E. Snowdenui suteiktas politinis prieglobstis (ne veltui ši istorija atvirai vadinta dovana V. Putino viešųjų ryšių karo su JAV kampanijai). Įtarumas tarp sąjungininkių buvo pasėtas ilgam.

http://geopolitika.lt/?artc=6517

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on vasario 14, 2014, in Tarptautiniai santykiai and tagged , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: