Sveiki atvykę į islamiškąją Europą

Ar žinote, katras vardas yra populiaresnis Didžiojoje Britanijoje – Džordžas ar Mohamedas? Tiems, kas pasirinko ne vieno iš Didžiosios Britanijos monarchų vardą, teks nusivilti: šiuo metu Didžiosios Britanijos gatvėse dažniau sutiksi pavadintuosius musulmonišku islamo pradininko vardu. Tokia smulkmena puikiai atspindi tai, ką rodo ir valstybių statistika – Senajame žemyne nepaliaujamai gausėja musulmonų populiacija. Skaičiuojama, kad tik dešimtmečių klausimas, kada musulmonai čia sudarys daugumą.

Iš kur kas vargingesnių, neretai dar ir konfliktų kamuojamų valstybių į stipriausias Europos ekonomikas nepaliaujantys plūsti islamą išpažįstantys atvykėliai tampa rimtu išbandymu vietinėms bendruomenėms. Didelė imigracija ir taip kelia problemų, bet, kai atvykėliai laikosi kardinaliai kitokios pasaulėžiūros, įtampos ir, suprantama, susidūrimų galimybė išauga keliskart. Vietinius neretai tokia situacija piktina, tai lemia griežtą dešiniųjų liniją prieš imigraciją ir musulmonų kritika pasižyminčių partijų populiarumą.

Įtampa vis labiau ryškėja

Islamas yra antra pagal dydį labiausiai pasaulyje paplitusi religija, jį telenkia krikščionybė. Bent jau kol kas. JAV įsikūrusio PEW tyrimų centro 2011 m. paskelbti duomenys rodo, kad islamo išpažinėjai sudaro maždaug 23,4 proc. (1,6 mlrd.) Žemės gyventojų, o krikščionys – kone trečdalį žmonijos (2,18 mlrd.). Vis dėlto konstatuojama, kad šie skaičiai artimiausiais dešimtmečiais gerokai pasikeis: musulmonų šeimose gimsta kur kas daugiau kūdikių nei krikščioniškose, o ir imigracija nesiliauja.

Pavyzdžių, kaip tokie skaičiavimai pasitvirtina realybėje, apstu – tai jau matome ne viename Europos didmiestyje. Sakykime, palyginti liberalios imigracijos besilaikančioje Belgijoje: musulmonų populiacijos dalis joje yra viena didžiausių Europoje ir viršija 6 procentus. Nors jie šalyje tebėra mažuma, Belgijos sostinė Briuselis laikoma labiausiai musulmonų apgyventu didmiesčiu Europoje. Čia jie sudaro ketvirtadalį gyventojų ir yra didžiausia religinė grupė. Beje, čia taip pat pats populiariausias vardas, suteikiamas berniukams, yra Mohamedas. Panaši situacija ir kituose didžiuosiuose šalies miestuose.

Manoma, kad prireiks vos poros dešimtmečių, kol musulmonai Briuselyje taps dauguma, ir mažiau nei dešimtmečio, kai jie sudarys dešimtadalį gyventojų. Bent jau taip prognozuoja sociologas Felice Dassetto savo knygoje „Vilkdalgis ir pusmėnulis“ („L‘iris et le Croissant“), atlikęs apie metus trukusį mokslinį tyrimą. O Vokietijos ZDF televizijos pernai atliktame žurnalistiniame tyrime teigiama, kad didėjanti musulmonų populiacija glaudžiai susijusi su išaugusia prievarta ir nusikalstamumu, ir tai padarė Briuselį vienu pavojingiausių miestų Europoje. Tai siejama su jaunąja musulmonų karta, kuri tampa vis radikalesnė.

Kaip ir kitose valstybėse, Belgijoje veikia radikalų grupuotės. Tarkim, „Sharia4Belgium“, radikali salafitų organizacija, atvirai pasisako prieš demokratiją ir siūlo ją keisti šariato teise grįsta santvarka (be to, dar tikisi, kad musulmonai valdys Belgiją ir pasaulį). Šios grupuotės nariai įkūnija tam tikrą tipažą radikalių musulmonų, kurių Europoje daug, tačiau nei neleistina retorika, nei realūs veiksmai griežtesnio atsako taip ir nesulaukia, nors tikėtina, kad tai – tiksinti bomba. Kai kurie politikai, ypač dešinieji, kalba, kad visai realu ateityje sulaukti pilietinių neramumų ar, blogiausiu atveju, ir pilietinio karo, tačiau Europoje įsigalėjus daugiakultūriškumo ir kultūrinės tolerancijos idėjoms į musulmonų radikalus neretai žiūrima kaip į marginalus.

Dėl islamo Europoje ateities išsiskiria dvi priešingos nuomonės: pirmoji (priešininkų vadinama patogia, tačiau realybės neatspindinčia), optimistinė prognozė – kad atvykėliai musulmonai integruosis į juos priėmusias visuomenes ir pritaikys savo religines pažiūras prie visuomenės normų ir įstatymų, taip sukurdami „vakarietišką islamą“. Antroji prognozė (kur kas pesimistiškesnė, neretai kritikuojama už apibendrinimą ir sutirštintas spalvas): Europa bijo pripažinti, kad namuose auginasi priešą ir kad tiek liberalus požiūris į imigracinę politiką, tiek nuolaidžiavimas musulmonų bendruomenėms, prisidengiant pagarba religiniams jausmams, kelia pavojų pamatinėms europietiškoms vertybėms, tokioms kaip žodžio ar spaudos laisvė, ir skatina iš priėmusių visuomenių reikalauti dar daugiau teisių. Netgi objektyvi islamo kritika, jų nuomone, gali automatiškai būti palaikoma įžeidimu.

Melanie Philllips, britų žurnalistė, knygos „Londonistan“ autorė (beje, jos tėvai imigravo iš Lenkijos ir Rusijos), pažymi, jog atlikta skirtingų valstybių studija parodė, kad Didžioji Britanija buvo „mažiausiai islamofobiška šalis, tačiau kartu ir labiausiai musulmonų nekenčiama priėmusioji šalis – ir tai ne sutapimas“.  „Nemaža dalis Didžiosios Britanijos musulmonų nepriima gyvenimo čia sąlygų, priimamų visų kitų imigrantų bendruomenių. Tai yra „Romoje elkis, kaip elgiasi romėnai“, o Didžiojoje Britanijoje laikykis britiškų įstatymų ir nesitikėk, jog britų įstatymai pasikeis, kad prisitaikytų prie islamo normų, priešingai, jie tikisi“, – viename interviu teigė M. Phillips.

Toks vertinimas – ne iš piršto laužtas: PEW duomenimis, 81 proc. Didžiosios Britanijos musulmonų save pirmiausia laiko musulmonais, o tik paskui britais. Londono rinkos tyrimų kompanijos „GfK NOP“ atliktų visuomenės apklausų rezultatai parodė, kad apie 30 proc. britų musulmonų labiau norėtų gyventi šariato teisės valstybėje nei demokratijoje, o 28 proc. norėtų matyti juos priėmusią šalį tampant islamo valstybe.

Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje musulmonai yra greičiausiai gausėjanti etninė mažuma, o Londone patys baltieji britai jau tapo mažuma, kaip ir kai kuriuose kituose didžiuosiuose šalies miestuose. 2001–2011 metais į Didžiąją Britaniją atkeliavo apie 4 mln. imigrantų. Tai buvo valstybės politika pritraukti darbo imigrantų, kad nesustotų ekonomikos kilimas. Neretai iš ten, kur pradeda vyrauti imigrantai, vietiniai britai pasirenka išsikelti kitur.

Vis dėlto įdomiausias pavyzdys šiame kontekste yra Danija: joje imigrantai sudaro dešimtadalį iš 5,6 mln. gyventojų, o iš jų 4 proc. yra musulmonai. Čia įvyko ir vienas garsiausiai nuskambėjusių incidentų, kai 2005 m. leidinyje „Jyllands-Posten“ pasirodė pranašą Mahometą pašiepiančios karikatūros, įžiebusios protestus tiek Europoje, tiek arabų pasaulyje, o kai kur buvo neapsieita ir be prievartos – buvo padegtos Danijos ir Norvegijos ambasados. Pats leidinys tada tokį žingsnį argumentavo noru prisidėti prie Danijoje vykstančių debatų dėl islamo kritikos ir žiniasklaidos savicenzūros. Be abejo, daug kas pasmerkė tokį aktą, įžiebusį diplomatinį skandalą, tačiau kritikai klausia, kodėl panašiai nereaguojama į smerktiną musulmonų elgesį, kad ir į tai, jog karikatūristas Kurtas Westergaardas sulaukė gausybės grasinimų ir bijodamas dėl savo gyvybės gyvena nuolat saugomas teisėsaugos.

Kalbant apskritai, Danijos imigracijos politika laikoma griežčiausia ES. Kaip rašo Rusijos savaitraštis „New Times”, dėl esamų įstatymų pareigūnams gana lengva atmesti prašymus dėl politinio prieglobsčio ar apsigyvenimo šalyje, yra ir kitokių apsaugos priemonių: tarkim, draudimas imigrantams tuoktis su vietiniais danais, jaunesniais nei 24 metų. Taip stengiamasi išvengti sutartų (siekiant gauti pilietybę) santuokų, o ir tuokiantis su vyresniais partneris danas turi įrodyti, kad turi finansinių galimybių išlaikyti abu sutuoktinius. Be to, dėl įgyvendinamos antiteroristinės politikos ir ryšium su tuo priimtų įstatymų policija gali ne tik daug lengviau vykdyti įtartinų asmenų sekimą, klausytis jų pokalbių ar stebėti susirašinėjimą. Taip pat musulmonų šventikai – imamai – yra įpareigoti pamokslus sakyti danų kalba, kad nebūtų nusižengta Danijos įstatymams ar prieštaraujama visuomenėje pripažįstamoms vertybėms. Negana to, nors Danijos konstitucijoje pasakyta, kad negalima priimti su religija susijusių įstatymų, buvo padaryta išimtis ir radikalias religines pažiūras skelbiantys misionieriai gali būti deportuoti iš šalies.

Su problemomis susiduria ir Švedija, kurioje gyvena apie 350 tūkst. musulmonų, sudarančių 4,5 proc. iš 9 mln. šalies gyventojų. 2011 m. Stokholmo ir Geteborgo priemiesčiuose įvyko dideli atvykėlių musulmonų ir policijos susirėmimai, iš musulmonų pusės pasitaikė ir antisemitizmo atvejų. Nepaisant to, musulmonai, kaip ir kitos religinės bendruomenės, lieka finansiškai remiami valstybės, t. y. už valstybės pinigus statomos ir išlaikomos mečetės, ruošiami imamai ir pan. 2012 m. vien musulmonams teko per milijoną dolerių.

Tiesa, apie trečdalį švedų apskritai pasisako prieš naujų mečečių statybą, šis procentas išauga tarp tų gyventojų, kurių gyvenamose teritorijose jos yra statomos. Be to, kaip rodo visuomenės apklausos, net 67 proc. švedų nemano, kad islamas atitinka švedų visuomenės vertybes.

Islamofobiški“ pavojai

Nors matoma nerimą keliančių ženklų, reikėtų rimtai žiūrėti į argumentą, kad apibendrinimas yra pavojingas ir musulmonų Europoje negalima vertinti kaip homogeniškos grupės. Nors, be abejonės, negalima neigti radikalių elementų Europos šalyse egzistavimo, taip pat negalima paneigti, kad dalis musulmonų puikiai sugeba tapti lojaliais juos priėmusių valstybių piliečiais, suderinti savo religines pažiūras su europietiškais standartais ir prisitaikyti. Integraciniams klausimams Europos valstybėse skiriamas gana didelis dėmesys, vykdomos įvairios su tuo susijusios programos, padedančios lengviau adaptuotis (tarkim, Nyderlanduose bedarbiai atvykėliai musulmonai padeda senjorams buityje, o šie juos moko olandų kalbos).

Be to, šalys, iš kurių atkeliauja musulmonai imigrantai, labai skiriasi savo sekuliarumu, sakykime, kokia nors Turkija neretai labiau primena Europos, o ne islamišką valstybę. Taigi iš laisvesnės, labiau pasaulietinės visuomenės atkeliavęs žmogus teiks pirmenybę europietiškomis vertybėmis, o ne griežta šariato teise grindžiamai santvarkai, nes panašioje bus gyvenę ir patys. Vadinasi, dalis musulmonų patys oponuoja radikalesnėms islamo formoms, tik neretai jų balsas menkiau girdimas.

Galiausiai negalima užmiršti, kad aštrius kampus gali dar labiau paaštrinti tam tikras musulmonų stigmizavimas (neigiamų savybių priskyrimas, niekinimas) ir išstūmimas iš visuomeninio gyvenimo. Jei atvykėliai jaus, kad į juos žiūrima priešiškai, ir susidurs su papildomomis kliūtimis integruojantis į visuomenę ar susikuriant gerovę, tai tik dar labiau sustiprins jų radikalumą.

http://www.geopolitika.lt/?artc=6297

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on spalio 18, 2013, in Tarptautiniai santykiai, Visuomenė and tagged , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: