Augantis nepasitenkinimas ES – emocijų protrūkis ar aiški kryptis?

Niekaip nesiliaujantys ekonominiai sunkumai drastiškai kirto ES idėjos populiarumui. Grėsmingiausia, kad tokios nuotaikos neaplenkė ir Bendrijos ramsčiais laikomų valstybių visuomenių.

JAV nuomonės tyrimo instituto „Pew Research Center“ atlikta studija parodė, kad ES palaikymas susilpnėjo iki rekordinių žemumų. Skolų krizė, pareikalavusi vienas ES valstybes gelbėti kitų pinigais, gerokai padidino įtampą Senajame žemyne.

„Tingieji“ Pietūs ir jų kone įžūlus nenoras susiveržti diržų papiktino ne vienos šalies žmones, visai netrokštančius mokėti už nesugebančių susitvarkyti šalių klaidas. Juolab kad ekonominė situacija pablogėjo net ES „tempiančiose“ Prancūzijoje  ir Vokietijoje – pirmoji pateko į recesiją, o antrosios ekonomika kilo labai mažai. Tai lėmė ypač ryškų pesimistinių nuotaikų sustiprėjimą Prancūzijoje, kur net 3 iš 4 respondentų mano, kad Europos integracija pakenkė šaliai. Vokietijoje nuotaikos taip pat pablogėjo, nors palaikymas ES ir išlieka palyginti aukštas. Vis dėlto čia kortas gali sumaišyti neseniai įsteigta, bet greitai populiarėjanti partija „Alternatyva Vokietijai“, pasisakanti prieš Vokietijos buvimą euro zonoje.

Teigti, kad per rugsėjį vyksiančius parlamento rinkimus ji galėtų sudaryti tikrą konkurenciją de facto ES vadovės Angelos Merkel vedamai Krikščionių demokratų sąjungai (CDU), tikrai būtų per drąsu, vis dėlto šalyje, kur tarp konkuruojančių politinių partijų atskirtis labai nedidelė, „Alternatyva Vokietijai“ galėtų persverti politines svarstykles Vokietijos socialdemokratų partijos (SPD) ir jų bendražygių Žaliųjų naudai.

O kas nutiktų Vokietijos politikai be ES uolos A. Merkel avangarde, klausimas, be abejo, įdomus.

„Alternatyva Vokietijai“ – maištingos elito nuotaikos be ateities

Pirmiausia reikėtų suprasti, kad šis naujas politinis darinys toli gražu nėra marginalų ar politikos atskalūnų projektas. Veikiau atvirkščiai – partijos „Alter­natyva Vokietijai“ steigėjai yra garsūs vokiečių ekonomistai, teisininkai, verslininkai. Be to, ši partija sparčiai populiarėja: nors steigiamasis suvažiavimas įvyko šį kovą, o oficiali veikla pradėta balandį, leidinio „Bild“ apklausos duomenimis, ji jau peržengtų reikalingus 5 proc. ir galėtų pretenduoti patekti į parlamentą.

„Alternatyva Vokietijai“ pasisako prieš šalies buvimą euro zonoje (bet ne ES) ir siūlo sugrįžti prie senosios valiutos – Vokietijos markės, o gal kurti alternatyvią bendrą valiutą su ekonomiškai stipriais suomiais, olandais ir austrais. Apklausų duomenimis, beveik trečdalis vokiečių mano panašiai ir vis dar puoselėja melancholiškus jausmus senajai „doičmarkei“.

Šiuo metu Vokietija išleidžia dešimtis milijardų eurų Pietų Europos šalių ekonomikoms paremti ir, natūralu, daug vokiečių šiomis papildomomis išlaidomis visai nesidžiaugia. Tokios nuotaikos kuria palankias prielaidas šiai partijai per trumpą laiką įgauti vis didesnį svorį. Jei atsiras dar kitų valstybių, kurias teks gelbėti (kaip veikiausiai ir bus), palaikymas jai dar padidės.

Jei po rinkimų „Alternatyva Vokietijai“ atsidurs valdančiojoje koalicijoje, byrančių ES ekonomikų gelbėjimas gerokai pasunkės: ji laikosi pozicijos, jog jokia kita šalis neturi prisiimti atsakomybės už kitų valstybių ekonominius sunkumus ir kad Europos stabilumo mechanizmas (nuolatinis euro zonos finansinės pagalbos fondas, įkurtas siekiant užkirsti kelią skolų krizėms) apskritai turėtų būti panaikintas. Gal tai ir būtų naudinga Vokietijai, tačiau ir taip nusilpusiai ES tai reikštų naujas problemas (ypač turint omenyje tai, kad ir kitos įtakingiausios ES šalys narės su vis augančiu susierzinimu žvelgia į niekaip nepasibaigiančias Bendrijos bėdas). Antra vertus, tikėtis, kad kilus krizėms ekonomiškai nusilpusios valstybės susitvarkytų be kitų šalių pagalbos, neverta. Nusprendus nebegelbėti tokių ES šalių narių, ne tik jos pačios galuotųsi, tačiau tai neišvengiamai veiktų ir įvairius kitų valstybių sektorius. Vadinasi, „Alternatyvos Vokietijai“ alternatyva taip pat ne išeitis ir šiai partijai stengiantis įgyvendinti savo planus neabejotinai atsirastų didelis pasipriešinimas.

Amžinoji individualistė Didžioji Britanija

Vokietijos skeptiškumas ES nė iš tolo neprilygsta Didžiosios Britanijos, kuris ten kone tapęs gero tono ženklu. Kaip ir dera, iš čia kilęs Europoje populiariausias euroskeptikas, nusileidžiantis tik A. Merkel. Didžiosios Britanijos premjeras konservatorius Davidas Cameronas yra pažadėjęs, jog jei jo partija laimės 2015 m. visuotinius parlamento rinkimus, dėl šalies narystės ES bus surengtas referendumas. Paskutinėmis žiniomis, jį norima surengti dar iki 2017 m. pabaigos: gegužės viduryje dėl to netgi pateiktas premjero stipriai remiamas įstatymo projektas, kurį parlamentas ruošiasi svarstyti jau šią liepą.

Tokios euroskeptiškos nuotaikos – nieko nauja. Kritika ES ir nuolatinės diskusijos, ar Didžiajai Britanijai narystė joje reikalinga, – politinė kasdienybė. Beje, vietos rinkimų rezultatai parodė, jog britai vis rimčiau žvelgia į galimybę atsisakyti narystės Bendrijoje. Rinkimuose į vietos tarybas netikėtai daug palaikymo gavo Nepriklausomybės partija, perėmusi nemažą dalį „švelniau euroskeptiškų“ konservatorių rinkėjų. Ši partija griežtai pasisako, kad Didžiajai Britanijai reikia palikti ES.

Anglijos ir ES ryšiai visada buvo dviprasmiški. „Kokia gi prasmė stengtis būti išrinktiems į parlamentą tik tam, kad perduotum sterlingus ir galias?“, – yra pažymėjusi viena ryškiausių Didžiosios Britanijos politikos asmenybių Margaret Thatcher, nuolat kritikavusi norą didinti „neišrinktų“ ES valdymo organų galias daryti įtaką įvairių šalių gyvenimui. Kaip matyti, toks požiūris gyvas ir dabar.

Prancūzijos nusivylimas

Prancūzijoje taip pat išplito pesimistinės nuotaikos. Recesija, išaugęs nedarbas ir ES ateities neapibrėžtumas privedė iki to, jog šalis į ES žiūri skeptiškiau net už Didžiąją Britaniją. Minėtoji „Pew Research Center“ studija parodė, kad į ES palankiai žiūri tik 41 proc. prancūzų, kai net britų yra 43 proc., o ekonominę Europos integraciją tepalaiko 22 proc. prancūzų (krito 14 proc.). „Gal vertėtų euroskepticizmą Prancūzijoje traktuoti rimčiau, nei tai darėme praeityje“, – atkreipė dėmesį studiją atlikusio tyrimo centro atstovas Bruce Stokes.

Toks didelis nepasitenkinimas netikėtas. Ypač atsižvelgiant į tai, kad būtent Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas laikomas Europos integracijos projekto idėjiniu tėvu, o įgyvendinant vadinamąjį Šumano planą 1951 m. tarp Prancūzijos ir Vokietijos pasirašytas Anglies ir plieno paktas, paklojęs pamatus šiuolaikinei Europos Sąjungai. Kitas pavyzdys – ne kas kitas, o Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand 1989 m. įtikino Vokietijos federalinį kanclerį Helmut Kohl palaikyti ekonominę ir pinigų sąjungą mainais už paramą Rytų ir Vakarų Vokietijos suvienijimui. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, dabartinės nuotaikos keistokos, tačiau galima sutikti, kad Prancūzija stipriai kenčia dėl sumenkusio konkurencingumo. Gamybos kainomis ji negali lygintis nei su Azijos, nei dauguma kitų ES šalių, tad smunka pramonė, mąžta eksportas ir kenčia su tuo susijusių paslaugų sektorius. Galima prognozuoti, kad sąnaudos nemažės, tad Prancūzijai konkurencingumo problemos išliks aktualios. Pasigirsta vis daugiau vertinimų, kad tolesniam įvykių scenarijui svarbiausios būtent jos nuotaikos. Bent jau, skirtingai nei Didžiojoje Britanijoje, diskusijų apie pasitraukimą iš ES negirdėti.

ES sustingusi krizių status quo

Taigi, ką turime? Dalį Bendrijos šalių reikia gelbėti, nes jos pačios nesusitvarko, o stipriausiąsias neramina recesija ir plinta skepticizmas ES atžvilgiu, labiausiai – dėl užkrautos naštos gelbėti silpnąsias Bendrijos grandis. Kita vertus, gelbėjamos šalys taip pat nepatenkintos – esą joms taikomi per daug griežti nesąžiningi reikalavimai. Kitaip tariant, įtampos ir nepasitenkinimas tik stiprėja ir galo tam nematyti. Taip bus bent jau tol, kol nepagerės bendra ekonominė padėtis ir atsiras didesnis aiškumas dėl ateities.

Kol to nėra, skeptikams terpė reikštis ypač palanki ir galima laukti, kad taip save nišuojančių politinių darinių daugės. Daugiau palaikymo susilauks ir radikalios partijos, pasisakančios už pasitraukimą iš ES (ar bent jau euro zonos) ir siekiančios silpninti politinę ES integraciją, sugrąžinant daugiau teisių nacionalinėms valstybėms. Ar yra reali grėsmė ES egzistavimui? Vargu.  Kaip yra sakęs Europos Sąjungos prezidentas Herman Van Rompuy, „kiekvienoje šalyje yra žmonių, tikinčių, kad globaliame pasaulyje gali išgyventi vieni, tačiau tai daugiau nei iliuzija – tai melas“. Be to, viskas per daug glaudžiai susieta, kad atsiskyrimas netaptų didžiuliu galvos skausmu. Galima sutikti, kad ES išgyvena egzistencinę krizę ir reikalingi kokybiniai pokyčiai, tačiau tie, kurie aiškina, kad buvimas ES joms daug kainuoja, finansiškai neapsimoka, tegul pabando pakonkuruoti vieni su JAV ar didžiosiomis Azijos šalių ekonomikomis. ■

http://apzvalga.eu/augantis-nepasitenkinimas-es-emociju-protrukis-ar-aiski-kryptis.html

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on liepos 5, 2013, in Tarptautiniai santykiai. Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: