Šiaurės Korėjos absurdo teatras tęsiasi

Maža, varginga „stalininės valdymo stilistikos“ izoliuota valstybėlė Rytų Azijoje pastaruoju metu sulaukia didžiulio viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Kone kasdien iš jos atkeliauja garsų šurmulį keliančios naujienos: paskelbiama, kad denonsuota (paskelbta nebegaliojančia) Panmunžome tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos 1953 m. po karo sudaryta paliaubų sutartis, pranešama apie įvykdytus branduolinius bandymus, „tradicinius“ grasinimus pulti Pietų Korėją, apie raketų nutaikymą į JAV karines bazes Guamo teritorijoje, Havajuose ir pačiame Amerikos žemyne, sprendimą atšaukti šiaurės korėjiečius iš Kesongo (bendrosios pramoninės zonos pasienyje tarp abiejų Korėjų) pramonės komplekso ar raginimus užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms, veikiančioms Pietų Korėjoje, ir ten viešintiems užsieniečiams prevenciniais tikslais kuo skubiau ją palikti…

Nors Pchenjano retorika grėsminga ir imamasi nerimą keliančių veiksmų, tačiau vieningos nuomonės, kokia linkme pakryps įtampų eskalacija, nėra. Jau ne kartą anksčiau skambėjo panašūs grasinimai  Pietų Korėjos atžvilgiu ar buvo keikiami JAV ir kiti „imperialistai“, neva provokuojantys ir kenkiantys Šiaurės Korėjai. Kita vertus, situaciją gali paaštrinti tai, kad dabartinis lyderis Kim Jong Unas (Kim Čen Unas) yra jaunas ir gana nepatyręs. Jis valdžią į rankas paėmė palyginti neseniai – tik po savo tėvo, ankstesnio šalies vadovo, Kim Jong Ilo (Kim Čen Iro) mirties 2011 m. gruodį. Taigi neatmestina galimybė, kad net ir nesant rimtų ketinimų veltis į konfliktą, padėtis vis vien gali tapti nebevaldoma.

Gluminanti Šiaurės Korėjos elgsena

Šiaurės Korėja likusio kito buvo pašiepiama dar Kim Jong Ilo valdymo laikotarpiu, tačiau tėvo darbus perėmus sūnui, Šiaurės Korėjos gyvenimas pradėjo panašėti į nesibaigiančią klounadą. Sekant žinias apie padėtį Rytų Azijoje, apima nevienareikšmiškas jausmas. Jau vien Pchenjano elgsena Pietų  Korėjos atžvilgiu ir nuolatinės kalbos, kad Seulas yra Vakarų marionetė, priešiškai nusiteikusi Pchenjanui ir užsiima provokacijomis, atrodo keistai, juolab kad jomis nuolat užsiima būtent Šiaurės Korėja. Pats muša, pats rėkia. Nors tenka pripažinti, kad Pietų Korėjos bendros pratybos su JAV bendrai situacijai taip pat pakenkė. Visgi tai, kad Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas rimtu veidu aiškina ketinantis pulti JAV, glumina. Tai primena pelės grasinimą katei: pelė katę sudoros, jei katė neklausys.

Retorinis klausimas: ką gali galingiausiai pasaulio ekonomikai padaryti dar prieš tris dešimtmečius nemokia paskelbta šalis, priklausoma nuo išorės paramos, nes jos gyventojams virš galvų kabo skurdas ir badas? Pavyzdžiui, nuo 1995 m. Šiaurės Korėja įtraukta į JTO Pasaulio maisto programą.

Vien JAV ir Šiaurės Korėjos dydis ir karinė galia skiriasi kaip diena ir naktis. Nors Šiaurės Korėjoje gyvena apie 23 mln. gyventojų, tačiau manoma, kad armijos dydis gali siekti apie 1,2 mln. Tai reikštų, kad Šiaurės Korėja šiuo aspektu užima vieną aukščiausių vietų pasaulyje. Vis dėlto tai tvirtai teigti būtų per drąsu, nes dėl šalies izoliacijos apskritai yra sudėtinga gauti patikimos informacijos, kas joje dedasi.

Nepaisant tokio didelio karių skaičiaus ir vykdomos „kariuomenė pirmiausia“ politikos, Šiaurės Korėja nė iš tolo negali lygintis su JAV. Ši apie 316 mln. gyventojų turinti valstybė neabejotinai yra stipriausia karinė jėga pasaulyje. Vien tas faktas, kad ji savo  gynybos išlaidoms skiria daugiau nei visas kitas pasaulis kartu sudėjus, daug ką pasako. Jungtinių Valstijų gynybos departamento duomenimis, armija sudaro daugiau kaip1,4 mln. karių (nors skirtumas nuo Šiaurės Korėjos armijos santykinai nedidelis, tačiau skiriasi galimų mobilizuoti individų skaičius). Skiriasi ir karių „kokybė“ – tiek dėl elementaraus jų aprūpinimo, tiek dėl nevieningumo palaikant skirtingus dėl valdžios kovojančius lyderius. „The Telegraph“ paskelbtame straipsnyje cituojamas iš Šiaurės Korėjos pabėgęs buvęs aukšto rango karininkas, papasakojęs apie gilų armijos pasidalijimą, palaikant skirtingus lyderius  – tikrai ne visi džiaugėsi jaunuoju Kim Jong Unu. Visgi bene daugiausiai lemiantis aspektas tas, kad Šiaurės Korėjos turima karinė technika gana atsilikusi, prastos kokybės, ginkluotės ištekliai santykinai nedideli. Tuo tarpu JAV šiuo atžvilgiu – lyderė pasaulyje.

Skaičiuojama, kad garsiosios į JAV nutaikytos raketos žemyninę galingiausios pasaulyje valstybės dalį pasiektų nebent pačiuose Vakaruose, t. y. ten esančią netankiai apgyvendintą Aliaską,. Be to, jų tikslumas abejotinas, o ir šių raketų Šiaurės Korėja turi nedaug. Tuo tarpu JAV turi gerą priešraketinę gynybą.

Didžiausią nerimą kelia atliekami branduoliniai bandymai ir kalbos apie branduolinį ginklą, tačiau ekspertai laikosi nuomonės, kad mažai šansų, jog Pchenjanas tam pasiryžtų. Kita vertus, JAV galėtų užtikrinti „branduolinį skėtį“ ne tik sau, bet ir valstybėms sąjungininkėms, jei joms kiltų reali grėsmė. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Barackas Obama tai jau prieš pora mėnesių pažadėjo Japonijos ministrui pirmininkui Shinzo Abe.

Taigi, atrodo, Pchenjanas ir Kim Jong Unas turėtų suprasti, kad kovoja su vėjo malūnais ir prasidėjus karui neturėtų jokių šansų pasiekti kokios nors formos pergalės. Be abejo, toks teiginys nebūtinai teisingas, jei Kim Jong Unas turi „povandeninių“, garsiai neskelbiamų tikslų.

„Vienas prieš visus“ užsienio politika

Taigi, ką galėtų reikšti dabartiniai grasinimai ir elgsena? Ar Šiaurės Korėja iš tiesų ryžtųsi tokiam savižudiškam išpuoliui? Veikiausiai ne. Pažvelgus į sudėtingą vidaus situaciją šalyje, galima numanyti, kad šie spektakliai skiriami veikiau ne tarptautinei publikai, o atvirkščiai – savai auditorijai. Pirmiausia, siekiant įtvirtinti save kaip stiprų lyderį, tiek tikintis, kad klasikinis „mes“ ir „jie“ supriešinimas įtemptomis sąlygomis padės sutelkti žmones ir neleisti jiems bruzdėti dėl baisių jų gyvenimo sąlygų (2013 m. pagal ekonominės laisvės indeksą Šiaurės Korėjai teko paskutinė – 177-oji – sąrašo vieta).

Kita vertus,  jau ne kartą Šiaurės Korėjos akibrokštai parodė jos pragmatiškumą ir reiškė viena – siekiama gauti ekonominės paramos ar kitokios naudos, galbūt išsireikalauti sušvelninti sankcijas ar jas  panaikinti. Toks scenarijus gana tikėtinas, nes panašiai Pchenjanas yra elgęsis ir anksčiau.

Ką šioje situacijoje daro tarptautinė bendruomenė? Ne kažin ką labai svarbaus. Dar kovo mėnesį Jungtinių Tautų ( JT) vadovas Ban Ki-Moonas pareiškė, kad Šiaurės Korėja  „nuėjo per toli“, o JT Saugumo Taryba kovą paskelbė rezoliuciją, kuria Pchenjanui dėl trijų įvykdytų branduolinių bandymų įvedamos sankcijos. Šis, be abejo, labai pasipiktino. Pchenjanas aiškiai erzina net savo tradicinius sąjungininkus. Net Kinija, geriausia Šiaurės Korėjos draugė, tam tikra prasme globėja ir praktiškai vienintelė prekybos partnerė, rodo nepasitenkinimą. Turint tiek vidaus problemų, jai mažų mažiausiai trūksta regiono destabilizavimo ir JAV įtakos padidėjimo, kas, panašu, gali nutikti.

Nors geopolitinė situacija aukštyn kojomis apsiversti neturėtų, dėl dabartinių įvykių regione gali  atsirasti „daugiau“ JAV. Ši jau kuria planus plėsti savo raketinę gynybą Azijos regione. Netgi kalbama, kad šia visa istorija JAV pasinaudoja kaip pretekstu plečiant įtaką regione – esą dar prie Šiaurės Korėjos akibrokštus buvo rengiami tokie planai, o Kim Jong Unas tiesiog suteikė itin palankią progą pradėti juos įgyvendinti. Tokiu atveju didžiausia su JAV konkuruojanti ekonomika – Kinija – prie savo namų slenksčio sulauktų įnoringo nekviesto svečio, taikančio gauti tai, kas jam nepriklauso. Be abejo, toks JAV noras didinti savo įtaką Kinijai nėra priimtinas, tad ji suinteresuota stabilumu, kurio veikiausiai ir bandys siekti pasinaudodama savo turima įtaka Pchenjanui, kas padėtų ir sumažinti  įtampą.

Didžiausią riziką, kaip yra sakęs JAV gynybos sekretorius Williamas Cohenas, čia kelia ne branduoliniai bandymai, vidutinio nuotolio raketos ar grėsminga naujiena, o tai, kad Kim Jong Unas jaunas ir nepatyręs. Būtent dėl to, netinkamai įvertinęs situaciją, jis gali padaryti klaidą, o tada provokacijos gali pereiti į rimtesnius veiksmus ir išslysti iš rankų.

Viena tauta dviejose valstybėse

Anksčiau Korėjos pusiasalis buvo vientisas ir jame gyveno viena tauta, kurią nuo 1910 m. valdė Japonijos imperija. Kai per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo nugalėta, į jos anksčiau valdomą teritoriją – Korėjos pusiasalį – į jos šiaurinę dalį pirmiausia įžengė Sovietų Sąjunga, o po maždaug poros savaičių ir JAV, tik šįkart į pietinę dalį. 1948 m. susikūrė dvi naujos skirtingos valstybės: pirmiausia – Korėjos Respublika (Pietų Korėja), o truputį vėliau – ir Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (Šiaurės Korėja). Jas abi skyrė skirtinga ideologija ir plona linija – 38-oji lygiagretė.

Vis dėlto gana greitai ji buvo peržengta  – 1950 m. prasidėjo trejus metus, mėnesį ir dvi dienas trukęs luošinantis Korėjos karas. Jis prasidėjo, kai Šiaurės Korėjos kariuomenė 1950 m. puolė Pietų Korėją ir greitai užėmė beveik visą pusiasalio teritoriją. Vis dėlto JT Saugumo Taryba nusprendė įsikišti ir pasiųsti tarptautines pajėgas sustabdyti Šiaurės Korėjos karius. Šiaurės Korėją tuomet rėmė ne tik Sovietų Sąjunga, bet ir tuometinės komunistinės Kinijos valdžia, tuo tarpu Pietų Korėjos pusėje buvo JAV ir Jungtinės Tautos.

Taigi, karas, vykęs 1950–1953 m., ir baigėsi teritoriniu požiūriu nieko nepakeitusiomis  paliaubomis – Šiaurės ir Pietų teritorijos išliko tokios pačios kaip ir prieš karą. Dėl režimo ir skirtingų ideologijų abi valstybės vystėsi skirtingai. Nors pradžioje dėl didesnės pramonės ir didesnių gamtinių išteklių telkinių Šiaurės Korėja buvo geresnėje padėtyje nei Pietų Korėja, tačiau dėl jos pasirinkto politikos kurso ir  izoliacijos jos ekonomika ir žmonių gyvenimo gerovė nuolat smuko, o  Pietų Korėja pasiekė gerą išsivystymo lygį dėl ekonominių reformų, įgyvendintų dar diktatoriaus Pako valdymo laikotarpiu. Ideologijos ir režimo įtaka ne tik lėmė skirtingą raidą, bet ir nuolat eskaluojamus nesutarimus, keliamas įtampas tarp valstybių. Tikintis pakeisti situaciją, pirmiausia reikėtų reformuoti Šiaurės Korėjos ekonomiką, sumažinti valstybės įtaką ir padaryti šalį atviresnę. Vis dėlto neaišku, kada to būtų galima tikėtis, nes dideles reformas žadėjusio lyderio vadovaujama šalis, kaip tyčia, šiuo metu užsiėmusi  – žaidžia  konfliktą ir kelia įtampą regione. ■

 

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on gegužės 3, 2013, in Tarptautiniai santykiai and tagged , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: