Gediminas Miškinis: “Didelė pridėtinė vertė gali būti sukuriama daugelyje sektorių”

Šiuo metu didelė dalis Lietuvos pramonės įmonių kuria mažą arba vidutinę pridėtinę vertę. Apie tai, ar Lietuvos pramonė turi potencialo pakilti ant aukštesnio laiptelio ir ar mes galime tapti didelę pridėtinę vertę kuriančios pramonės šalimi, kalbamės su Ūkio ministerijos kancleriu Gediminu Miškiniu.

VEIDAS: Kokios šiuo metu yra silpnosios Lietuvos pramonės vietos ir ką reikėtų daryti, kad padėtis gerėtų?
G.M.: Labai svarbu, kad perdirbtume kuo didesnę dalį turimų išteklių. Kitaip tariant, iš vietinių žaliavų reikia kurti didesnę pridedamąją vertę ir tada eksportuoti ją, o ne žaliavas.
Pavyzdžiui, negerai, kai mūsų medieną nuperka potencialūs kitų šalių baldų gamintojai, tačiau jos negali įsigyti Lietuvos baldų pramonės įmonės. Nors žengtas didelis žingsnis ir atsirado elektroniniai aukcionai, tačiau to nepakanka. Sakykime, latviai ir lietuviai konkuruoja baldų pramonėje, kuriai reikalinga mediena. Be to, Latvija įsisavino daug ES paramos, taigi ten atsirado naujų gamintojų, ir medienos poreikis bei konkurencija išaugo. Tačiau latviai, nors kaip ir mes priklauso ES, nepažeisdami taisyklių sudaro sąlygas medienos pirmiausia įsigyti saviems gamintojams ir tik po to įvyksta platesnis aukcionas.
Apskritai turimų išteklių perdirbimas ypač aktualus pramonės konkurencingumui ilgesnėje perspektyvoje. Kadangi daug žaliavų išvežame, mažiau jų eina į gamybą, nors, be abejo, naudingiau išvežti ne gyvus gyvulius, o kažkokią gatavą produkciją.
Priešingu atveju pateksime į paradoksalią situaciją ir vis daugiau žaliavos teks įsivežti. Jau dabar nebesugebame net reikiamo kiekio bulvių išsiauginti ir dalį jau tenka įsivežti. Arba karvių per ketverius metus taip pat sumažėjo 18 proc. Tai reiškia, kad jeigu reikės pagaminti tą patį kiekį produkcijos turimiems užsakovams, bet žaliavos trūks, jos vis tiek teks nusipirkti, tačiau kaina tada jau gali būti didesnė.
VEIDAS: Ar savo pramonės struktūra esame panašūs į kitas regiono šalis?
G.M.: Dabar tikrai dažnai nutinka taip, kad visi konkuruojame tose pačiose srityse, – tiesiog taip toji tradicinė pramonė susiformavo. Galbūt, kaip sako vadinamosios sumaniosios ekonomikos guru, regiono šalims vertėtų išryškinti savo stipriąsias puses ir kiekvienai susikoncentruoti į jas, o ne siūlyti tai, ką turime visi.
VEIDAS: Taigi kur Lietuvos pramonei koncentruotis būtų perspektyviausia?
G.M.: Nieko naujo neišrasime – svarbiausios dvi sritys: aukštosios technologijos ir turima tradicinė pramonė.
VEIDAS: Vadinasi, Lietuva vis dėlto turi potencialo tapti itin didelės pridėtinės vertės šalimi?
G.M.: Tikrai turime judėti ta kryptimi. Manau, sukuriama didelė pridėtinė vertė bendrajame vidaus produkte tikrai didės. Lietuva jau daug investavo į tam tikras aukštąsias technologijas – lazerius, informacines technologijas, biotechnologijas, biochemiją, vaistų pramonę. Ypač daug lėšų skirta mokslo slėniams tik, deja, nematome tos praktinės grąžos, o labai norėtųsi, kad ten ateitų verslas.
Lygia greta turime stiprinti ir tradicinę pramonę, jau turinčią eksporto rinkas. Čia derėtų išryškinti nišas, kuriose, pasitelkdami mokslą ir sukurdami didesnę pridedamąją vertę, galėtume įsitvirtinti regione. Į inovacijas aš žiūriu horizontaliai, tai yra didelė pridėtinė vertė gali būti sukuriama visokiuose sektoriuose. Tai ne tik IT, biotechnologijos ar lazeriai, bet ir „Biovelos“ dešrelės ar iš bambuko gaminami nuostabūs “Omnitex” marškinėliai. Jei maisto pramonėje ar tekstilės pramonėje galime sukurti tokius dalykus, tai unikalu, ir tai gali būtų šalies stiprybė.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl Lietuvos pramonė susitelkusi tik į tam tikrus regionus? Ar nereikėtų, kad pramonės įmonių geografija plėstųsi?
G.M.: Tai būtų gerai, bet praktiškai to pasiekti nėra taip lengva. Siūlyčiau pradėti nuo to, kad turėtume rimtai padiskutuoti ir išsiaiškinti, kas yra „viešasis interesas“. Deja, dabar gana dažnai galime stebėti tokią situaciją, kai dėl viešojo intereso sustoja tam tikrų projektų derinimas ir prarandamos investicijos į regioną.
Be abejo, turime ieškoti balanso, tačiau negalima aklai ginti viešojo intereso. Jeigu neleisime nieko statyti, tai nieko ir neturėsime. Tokiu atveju negalima stebėtis, kad pramonės koncentracija išliks nusistovėjusiose pramoninėse teritorijose.
VEIDAS: Verslas dažnai skundžiasi, kad norėtų investuoti, tačiau neranda užtektinai kvalifikuotos darbo jėgos. Ar Lietuvoje ši problema kaip nors išsprendžiama?
G.M.: Iš tikrųjų ši problema regionuose didelė, nes daug žmonių nenori dirbti, o labiau nori gauti pašalpą. Vis dėlto šia kryptimi dirbama. Pavyzdžiui, Ūkio ir Švietimo bei mokslo ministerijos rengia kvalifikacijų žemėlapį, juo norime įvertinti, kokį išsilavinimą turintys žmonės kokiuose regionuose pasiskirstę. Taigi, paaiškėjus, kad kokiame nors regione labai stinga vienų ar kitų specialistų, būtų galima siūlyti vienai ar kitai kolegijai rengti trūkstamų specialybių darbuotojus.
Vis dėlto ten, kur situacija tikrai bloga, be valstybės įsikišimo išsiversti nepavyks. Jei regione rizika didelė, pats verslas ten neinvestuos. Vadinasi, investuoti teks pačiai valstybei arba rinktis dar vieną išeitį – per rizikos kapitalą jungtis kartu su verslu. Tik taip galima tikėtis, kad tokiame rajone atsiras gamybos įmonių, kad jame daugės darbo vietų.
Prisimenu, kai 2000-aisiais nedarbo lygis Druskininkuose siekė 34 proc., viskas aplinkui merdėjo, tik kritinė masė valstybės investicijų į gydyklas sukūrė tą branduolį, ant kurio pradėjo steigtis sanatorijos, viešbučiai, kavinės, pramogų centrai. O tai galiausiai prikėlė ir visą miestą.
VEIDAS: Kaip manote, kada galime tikėtis, kad Lietuvos pramonės pagamintą produkciją imsime pardavinėti be tarpininkų?
G.M.: Taip, prie to artėjame. Tiesa, pamažu. Jau turime tokių įmonių, kurios anksčiau ėjo per tarpininkus, o dabar į tarptautinius tinklus patenka tiesiogiai. Nors tai sunku, mūsų pramonininkai jau sugeba tai padaryti ir rasti nišų.
Kaip to pasiekiama? Įvairiai: vieni per tiesioginius kontaktus su kitų šalių verslininkais, kitiems daug naudos duoda dalyvavimas tarptautinėse parodose, tretiems pasitarnauja paties verslo įkurtos tarybos, kurios leidžia mūsų verslininkams įsitvirtinti Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ar Kazachstane.

http://www.veidas.lt/didele-pridetine-verte-gali-buti-sukuriama-daugelyje-sektoriu

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on gegužės 2, 2013, in Ekonomika and tagged , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: