Lietuvoje indėlininkai skatinami rinktis pačius rizikingiausius bankus

Šiuo metu Lietuvoje galiojanti indėlių draudimo sistema turi didelių trūkumų ir mokesčių mokėtojams ant pečių užkrauna didelę naštą.

3,9 mlrd. litų. Tiek visiems Lietuvos mokesčių mokėtojams kainavo Ūkio ir “Snoro” bankų nuskendimas, tiksliau, indėlių draudimo išmokos šių bankų indėlininkams. Taigi, viena vertus, galima pasidžiaugti, kad indėlių draudimo sistema Lietuvoje veikia ir, nepaisant tokių nesėkmių ar tebetvyrančių įtampų rinkose, išlaikomas pasitikėjimas finansine sistema. Antra vertus, ši sistema turi ir juodąją pusę, tiksliau, didžiulę ydą: Lietuvos gyventojai neskatinami mąstyti, jie netgi raginami maksimaliai rizikuoti, nešti savo pinigus į bet kokį bankelį ar kredito uniją, nes žino, kad savo indėlius (jeigu jie mažesni nei 100 tūkst. eurų) atgaus bet kokiu atveju. Ir jiems nerūpi, kad valstybei ir mokesčių mokėtojams tai milžiniška našta. Po “Snoro” bankroto dauguma neatsakingų žmonių nepasimokė, neatrodo, kad pasimokys ir po liūdnos Ūkio banko baigties.

Nuteisti ar išteisinti?
Priminsime, kad indėlių draudimo sistema Lietuvoje veikia nuo 1997 m., pradėjus drausti bankuose laikomus gyventojų indėlius, o nuo 2002 m. draudžiami ir finansų įstaigų, įmonių įsipareigojimai investuotojams. Taigi bankrutavus bankams ar kredito unijoms, fizinių ir juridinių asmenų indėliai iki 100 tūkst. eurų (345,2 tūkst. Lt) yra apdrausti ir visiškai kompensuojami. Jei indėlininkas paskirstęs savo indėlius po skirtingus bankus ar unijas ir jeigu šie neviršija 100 tūkst. eurų, kiekvienas jų kompensuojamas atskirai. Pasak VĮ “Indėlių ir investicijų draudimas” direktorės Aurelijos Mažintienės, nuo 1997 m. Lietuvoje, įskaitant Ūkio banką, įvyko septyni kredito įstaigų draudžiamieji įvykiai, o draudimo įmonė per šį laiką pervedė draudimo išmokų daugiau nei 387 tūkst. indėlininkų. Bendra jų suma – 4,11 mlrd. Lt (be Ūkio banko indėlininkų).
„Iš tiesų indėlių draudimas – vienas veiksmingiausių būdų siekiant užtikrinti finansų rinkos stabilumą, visuomenės pasitikėjimą ja ir suteikiantis žmonėms saugumo jausmą dėl savo pinigų, laikomų banke ar kredito unijoje“, – tvirtina pašnekovė.
Nepaisant minėtų privalumų, akis bado trūkumai. Štai Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas mano, kad dabartinė indėlių draudimo sistema, vienodai apdraudžianti tiek bankuose, tiek kredito unijose padėtus indėlius, demotyvuoja žmones atsakingai įvertinti atitinkamų finansinių įstaigų riziką ir iškreipia konkurenciją.
Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento Makroprudencinės politikos skyriaus vyriausiasis ekonomistas Vaidotas Tamulėnas sutinka, kad dabartinis draudimo sistemos modelis panaikina savireguliacijos mechanizmą ir sukuria moralinės rizikos problemą: žinodami, kad visa indėlių suma ir palūkanos garantuojami valstybės, indėlininkai turi ekonominių paskatų rinktis pačias didžiausias palūkanų normas siūlančius finansų rinkos dalyvius, kurie paprastai ir rizikingesni. “Taigi toks elgesys, kuris racionalus kiekvienam atskiram indėlininkui, sukuria nepageidaujamą poveikį visų Lietuvos mokesčių mokėtojų atžvilgiu”, –  konstatuoja V.Tamulėnas.
Beje, svarbu ir tai, kad, kaip parodė Ūkio banko pavyzdys, didesnėmis palūkanomis susivilioja ne tik asmenys ar verslas, bet ir savivaldybės ar valstybės įmonės.
Kad „Lietuvoje galiojanti indėlių draudimo sistema nėra optimali viešojo sektoriaus atžvilgiu“, teigiama ir naujausioje Lietuvos banko parengtoje finansinio stabilumo apžvalgoje. Kai bankrutavo „Snoras“, trečias pagal sukauptus indėlius bankas šalyje, valstybei teko didelė našta per trumpą laiką kompensuoti visą tik 2008-aisiais, prasidėjus krizei, beveik penkiskart padidintą draudžiamąją sumą.
Atkreiptinas dėmesys, kad įmokų į Indėlių draudimo fondą (IDF) tarifas pakeltas nebuvo, nors įvykus draudžiamajam įvykiui valstybė susiduria su kur kas didesniu lėšų poreikiu. Bankrutavus “Snorui” ir Ūkio bankui, abu kartus IDF nebuvo sukaupta užtektinai lėšų. Kalbant dar tiksliau, iki reikiamos sumos buvo labai toli.
Šiuo metu bankai moka draudimo įmokas, per metus sudarančias 0,45 proc. visų draudžiamų indėlių, o kredito unijos – 0,2 proc. V.Tamulėno nuomone, šią tvarką reikėtų keisti. Nors, jo nuomone, veiksmingiausia būtų taikyti nuo kiekvienos kredito institucijos veiklos rizikingumo priklausančias draudimo įmokas, bet kol kas tarpinis žingsnis galėtų būti suvienodintas (iki 0,45 proc. pakeltas) kredito unijų ir bankų indėlių draudimo įmokų dydis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

http://www.veidas.lt/lietuvoje-indelininkai-skatinami-rinktis-pacius-rizikingiausius-bankus

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on kovo 25, 2013, in Ekonomika, Visuomenė and tagged , , , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: