Ar Malis gali tapti antruoju Afganistanu?

Dar pernai gruodį Prancūzija neatsiliepė į Centrinės Afrikos Respublikos (CAR), buvusios savo kolonijos, prezidento Fransua Bozizės (François Bozizé) prašymą atsiųsti karines pajėgas kovoti su sukilėlių grupuote „Seleka“, nors tuo metu ji užiminėjo vieną miestą po kito ir grasino tą patį padaryti su CAR sostine Bangiu – kone paskutine vyriausybės įtakoje išlikusia teritorija. Tada Prancūzijos prezidentas Fransua Holandas (Francois Hollande) atkakliai kartojo, kad „Francafrique“ politikos laikai liko praeityje ir jo šalis nesikiš į suverenios valstybės vidaus reikalus. Juolab kad pagrindinis „Seleka“ reikalavimas buvo, kad F. Bozizė atsistatydintų, nes esą vyriausybė nesilaikė per ankstesnes derybas duoto pažado suteikti buvusiems kariams darbo.

Tačiau, kai netrukus atėjo kitos buvusios kolonijos – Malio – eilė, Prancūzija be ilgesnių pamąstymų į jį pasiuntė kelis šimtus karių (dabar jų skaičius išaugo iki 4 tūkst.). Kritika dėl Prancūzijos neva taikomų dvigubų standartų buvo atmesta, argumentuojant, jog situacija Malyje kitokia, ir čia Prancūzijos įsikišimas buvo reikalingas: tai – ne atskiros šalies vidaus reikalas, o tarptautinio masto saugumo problema.

Maištininkai, su kuriais Malyje kariauja šalies armija, nėra vienalytė grupuotė. Didžiausią nerimą tarptautinei bendruomenei kelia radikalūs islamistai, siejami su tarptautiniu teroristų tinklu al-Qaeda, siekiantys Malyje įvesti Talibano režimo analogą, paremtą šariato teise. Jeigu jiems tai pavyktų, Malis ne tik stipriai destabilizuotų Vakarų Afriką, Sahelį, bet ir taptų teroristų buveine, iš kurios būtų galima rengti atakas prieš taikinius Vakaruose ar jų sąjungininkus. Dėl to kova su maištininkais Malyje yra interpretuojama kaip„karas su terorizmu“ ir, kadangi Prancūzija yra viena iš avangardo šalių, jos įsikišimas tokioje situacijoje neva yra „natūralus“ dalykas.

Tai veikiausiai tiesa, na, bent jau didžiąja dalimi. Kita vertus, toks F. Holando sprendimas gali būti sietinas ir su jo nedideliu politiniu svoriu ir neįspūdingais reitingais (juolab kad dėl Malio nuspręsta nepasikonsultavus su Nacionaline Asamblėja). Ne paslaptis, kad Prancūzijoje F. Holandas dažnai kritikuojamas dėl savo neryžtingumo ir nelaikomas kietu politiku. Neturint autoriteto, sudėtinga aplink save sutelkti žmones, kas apsunkina problemų, su kuriomis susiduria Prancūzija, sprendimą. Tą pripažįsta net ištikimiausi prezidento šalininkai. Taigi konfliktas Malyje galėjo pasirodyti gera proga pasitaisyti įvaizdį. Tikrai, po minėto sprendimo prezidento reitingai keliais procentais pakilo. Kadangi prancūzų pajėgų siuntimą į Malį tvarkingai pasekė JAV ir Didžioji Britanija, tai pakėlė Prancūzijos tarptautinį statusą, kas, be abejo, paglostė prancūzų savimeilę. Tik klausimas – kuriam laikui? Jei Prancūzijos dalyvavimas konflikte užtruks ilgiau nei tikėtasi (pasak F. Holando, tai – „savaičių reikalas“) arba Prancūzijoje įvyks teroristinių išpuolių (joje sustiprintas saugumas), F. Holando viešoji nuomonė nepasigailės. Vis dėlto bent kol kas prezidentas gali džiaugtis palaikymo šūksniais „Vive la France!”, „Vive Hollande!” – per savo vizitą Malyje, Timbuktu, vasario pradžioje vietinių jis buvo sutiktas tarsi didvyris. Vis dėlto maliečių entuziazmas dėl iš miestų išvytų islamistų skubotas – tai ne istorijos pabaiga ir nėra garanto, jog Prancūzijai pasitraukus, maištininkai negrįš. Be abejo, čia F. Holandas dar kartą pakartojo savo mantrą, kad operacija – „savaičių reikalas“, ir išreiškė viltį, kad netrukus vadovavimas karinei operacijai iš Prancūzijos bus perimtas.

Žaidimas, kurio laimėti neįmanoma?

Dar visai neseniai sėkmingos Afrikos demokratizacijos simboliu laikytame Malyje situacija chaotiška – atkurti stabilumą nebus lengvas uždavinys. Tai Prancūzija supranta, tad su tokiomis frazėmis kaip „savaičių reikalas“, bet kartu žadėdama likti iki tol, kol padėtis stabilizuosis, rizikuoja netolimoje ateityje susilaukti nepasitenkinimo.

Malio vyriausybei, be maždaug 4 tūkst. prancūzų, taip pat turėtų padėti JAV, Danija, Vokietija, Didžioji Britanija, Senegalas, Burkina Fasas, Nigeris, Nigerija ir Gvinėja. Lietuva, Latvija ir Estija iš Suomijos irgi gavo kvietimą prisijungti prie formuojamos Šiaurės valstybių karinių instruktorių grupės, besiruošiančios dalyvauti ES mokymo misijoje Malyje. Visos Baltijos šalys turėtų skirti po du karinius instruktorius. Tai būtų pirmas kartas, kai Lietuvos kariai tiesiogiai dalyvautų misijoje Afrikos žemyne. Tikimasi, jog Jungtinių Tautų Saugumo Taryba artimiausiu metu priims rezoliuciją, kad JT iš Prancūzijos ir AFISMA (tarptautinių Afrikos valstybių vadovaujamų pajėgų Maliui stabilizuoti) perimtų vadovavimą misijai ir pasiųstų apie 6 tūkst. „mėlynųjų šalmų“ – taikos palaikymo pajėgų. Nežinia, kiek tarptautinėms pajėgoms teks čia užtrukti, tačiau aišku, kad Malį likimo valiai palikti būtų pavojinga jau vien dėl jo reikšmingos strateginės padėties. Grėsmė labiausiai išaugtų Vakarų Afrikai ir Užsacharės regionui, o faktas, kad Malis gana arti Europos, taip pat nedžiugina Senojo žemyno valstybių. Malis reikšmingas dar ir tuo, jog yra svarbi valstybė kovojant prieš narkotikų, už kuriuos gautais pinigais dažnai finansuojamos teroristinės grupuotės, kontrabandą. Islamistams perėmus Malio kontrolę, ši problema neišvengiamai paaštrėtų, nors ir dabartinė padėtis nedžiugina – ne vienas vyriausybės narys buvo apkaltintas korupcija ir prisidėjimu prie narkotikų kontrabandos.

Palikti situaciją suvaldyti Malio armijai būtų ne itin protinga – ji pakrikusi ir negali prilygti sukilėliams. Ypač, jei šiems į pagalbą skubėtų islamistų kovotojai iš kitų šalių. Efektyvumą smukdytų ir keisti armijos ir jai „vadovaujančios“ vyriausybės santykiai. Didesnę valdžią savo rankose laiko būtent armija, kuri kartais nesibodi pašalinti vieno ar kito jai neįtikusio politiko – netgi premjero. Kita vertus, kiek bus veiksmingos naujausia ginkluote ir technologijomis apsirūpinusios užsienio pajėgos, taip pat sunku pasakyti. Islamistams perėjus prie partizaninės taktikos ir išsisklaidžius dykumoje, pasklidus po artimas valstybes, jose sukilėliai galėtų sustiprėti ir iš ten toliau vykdyti išpuolius prieš Malio vyriausybę ar tarptautines pajėgas. Tikėtina, kad pasikartotų kovos su Afganistano talibais scenarijus, o kaip ten sekasi, galime stebėti jau ne vienerius metus. Tai į konfliktą įsivėlusioms valstybėms reikštų nepageidautiną apkrovą biudžetams ir teroristinių aktų grėsmės jose išaugimą.

Maištininkų anatomija

Vertėtų atsiminti, jog šie tarptautinę bendruomenę ant kojų sukėlę karo veiksmai nebuvo Malio konflikto pradžia, o tik suintensyvėjimas. Praėjusių metų sausį separatistiškai nusiteikusios tuaregų gentys įvykdė perversmą ir šiaurinė šalies dalis, jų vadinama Azavadu, pateko į tuaregų įtaką, o po poros mėnesių, kai kariai nuvertė teisėtą Malio vyriausybę, tuaregai galėjo geriau įsitvirtinti.

Tuaregų sukilimas nebuvo netikėtas, nes jie nuo pat Malio nepriklausomybės paskelbimo (1960 m.) turėjo ambicijų sukurti atskirą valstybę. Jiems tai beveik pavyko, kada praėjusių metų balandį tuaregų sukilėliai iš sekuliaraus Azavado išlaisvinimo nacionalinio judėjimo (MNLA) vienašališkai paskelbė apie savo nepriklausomos valstybės Azavado įkūrimą. Vis dėlto pergale džiaugtasi neilgai: tarptautinė bendruomenė naujos valstybės nepripažino (Afrikos Sąjunga Azavado nepriklausomybės deklaraciją tiesiai šviesiai pavadino „nulinės vertės“), o, antra vertus, dar iki metų pabaigos tuaregai valdžią užleido kur kas radikalesniems savo buvusiems bendražygiams islamistams. Taigi kodėl šioje dinamiškoje istorijoje tik neseniai kilo šurmulys? Iki sausio vidurio tarp Šiaurės Malio ir maliečių valdomų Pietų nuo 1995 m. veikė taikos sutartis, kuri buvo sulaužyta, radikaliesiems islamistams pradėjus veržtis toliau į pietus.

Patys maištininkai nėra vientisa, vie­no tikslo vedama grupė, bet sudaryti bent iš kelių skirtingų dalių. Tai – Malio tuaregų separatistai, norintys nepriklau­somo Azavado, religiniu fanatizmu pasižymintys tuaregai, pavyzdžiui, į Malį atvykę po Libijos diktatoriaus Muammaro Gadaffio režimo nuvertimo (kovoję jo pusėje), ir galiausiai arabiškai kalbantys su al-Qaeda siejami islamistai iš Šiaurės Afrikos – „al-Qaeda islamiškame Magrebe“ (AQIM). Libijos režimo nuvertimas ne tik paskatino sugrįžti diktatoriaus pusėje buvusius išmokytus kautis tuaregus, bet ir suteikė palankią progą atgaivinti konfliktą, nes po to didžiuliai ginklų arsenalai pasklido po aplinkines teritorijas  – Nigerį, Alžyrą,  taip pat ir į Malio šiaurę.

Nors iš pradžių stebėjome vieningą šių grupių veikimą, greitai tapo aišku, kad tarp jų mažai kas bendro –  nebent tas pats priešas. Skyrėsi net jų tikslai:  sekuliarus Azavado išlaisvinimo nacionalinis judėjimas (MNLA) norėjo įkurti pasaulietinę nepriklausomą savo valstybę, o islamistai tikėjosi užkariautame Malyje įvesti šariato įstatymais pagrįstą tvarką. Nenuostabu, kad tarp skirtingų grupių greitai paaštrėjo nesutarimai ir aiškiai ėmė matytis visas buvusių bendražygių vienybės trapumas.

Vadinasi, ne visi jie nori karo ir tai matyti. Pavyzdžiui, daug Šiaurės Malio tuaregų apskritai pasitraukė iš konflikto, nes jie nesitapatina su radikaliomis kitų iš užsienio atkeliavusių sukilėlių idėjomis (tuaregų etninė grupė pasklidusi Alžyro, Libijos, Nigerijos teritorijoje). Neverta pamiršti, kad, pasibaigus paskutiniam tuaregų sukilimui devyniasdešimtaisiais, dalis jų pasisakė už suvienytą Malį ir ilgą laiką kovojo Malio armijos gretose. Vis dėlto po Azavado išlaisvinimo nacionalinio judėjimo 2012 m. įvykdyto perversmo šalies šiaurėje senos tuaregų ir juodaodžių Malio gyventojų etninės nuoskaudos pabudo. Patys tuaregai, kaltinti „iš aukšto“ žiūrintys į juodaodžius maltiečius ir kažkada versdavę juos savo vergais, susidūrė su aštria diskriminacija ir smurtu, tad dėl saugumo traukėsi iš Malio armijos, kurioje dominuoja juodaodžiai Bambara genties afrikiečiai.

Irakas, Afganistanas… Malis?

Nors neoficialiai kalbama, kad Vakarų Afrikos šalių pajėgos nenori veltis į karą regione, tačiau į konfliktą Malyje įsitraukus didžiajam trejetukui – Prancūzijai, JAV ir Didžiajai Britanijai – nebuvo uždelsta atsiimant sukilėlių užgrobtus miestus. Pažymėtina, kad po Irako ir Afganistano karų šalys vengė veltis į naujus konfliktus, tad toks operatyvus atsakas į Malio vyriausybės pagalbos prašymą buvo gana netikėtas. Nors šiuo metu pranešama apie prancūzų ir Malio kariuomenės pasiektas pergales, atsiimtus miestus, tačiau kirba klausimas, ar Sahelis nebus naujas Irakas ar Afganistanas ir ar Prancūzija nekartos JAV nesėkmių? Ar pirminė užliūliuojanti sėkmė nepavirs sunkiai besuvaldoma situacija? Iš gausėjančių pranešimų apie savižudžių išpuolius ar stiprėjantį islamistinių grupuočių bendradarbiavimą Vakarų Afrikoje galima spręsti, kad istorija tik įsibėgėja ir tokių tragiškų „keršto akcijų“, pavyzdžiui, kaip plačiai nuskambėjusi įkaitų drama Alžyre, kada už Prancūzijos oro antskrydžius Šiaurės Malyje keršijanti islamistinė „al-Mulathameen brigada“ užpuolė Britanijos naftos kompanijai BP priklausančią Ameno dujų baseino gavybos bendrovę, veikiausiai dažnės.

Konfliktas Malyje ypatingas ir tuo, kad Prancūziją privertė pasiųsti sausumos pajėgas, kas signalizuoja apie jos atsitraukimą nuo pastarųjų metų politikos, kada stengtasi į konfliktus veltis „ribotai“, t. y. net dalyvaujant operacijoje Libijoje apsiribota tik oro ir specialiųjų pajėgų įtraukimu.

Vakarų išėjimo iš Malio laikas ir aplinkybės neaiškios. Nors F. Holandui ši operacija – „savaičių reikalas“, kiti įtakingi Prancūzijos politikai kalba ir kitaip. Štai Prancūzijos gynybos ministras Žanas Ivas Le Drianas (Jean-Yves Le Drian) teigia, kad bus siekiama visiško radikalių islamistų grupuočių išstūmimo, o laiko ribos išsiplečia iki „tiek, kiek prireiks“.

Jau vien deklaruojamas stabilumo atkūrimo siekis ir kalbos apie atsakomybės perleidimą Malio vyriausybei skamba sunkiai įtikinamai. Vyriausybė nėra pakankamai įtakinga ar patyrusi, kad turėtų didelių šansų stabilizuoti situaciją. Pati Malio armija nedisciplinuota, kur kas prasčiau apsirūpinusi ginkluote, o ir pavaldumas vyriausybei, švelniai tariant, ginčytinas. Taigi panašu, kad palikti situaciją suvaldyti vietinei valdžiai, yra tas pats, kaip palikti Malį maištininkams. Tikėtis, kad užtektų vien kitų Afrikos valstybių pastangų, irgi gana optimistiška.

Kita vertus, padėtis nebūtinai tokia bloga, o priešininkas ne toks pavojingas, kaip gali atrodyti: nereikia pamiršti, kad suirute mielai naudojasi nusikaltėliai – kaip BBC teigė socialinė antropologė Judith Scheele, „jeigu esi jaunas malietis ir nori ką nors pagrobti, tai geriausia tai daryti prisidengus al-Qaeda etikete ir ji nebūtinai turi daug ką reikšti“. ■

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on kovo 21, 2013, in Tarptautiniai santykiai and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: