Serganti Venesuela nesulaukia atomazgos

Venesuela, įtakinga regiono jėga, turinti daugiausiai patvirtintų naftos rezervų pasaulyje, stovi ant pokyčių slenksčio. Vis dėlto nėra aišku, ar galutinis žingsnis į naują etapą bus žengtas, o juo labiau, ką tai atneš jai pačiai ir regionui. Nemažai tai nulems nuo 1999 metų Venesuelą valdančio Hugo Chavezo sveikatos būklė, kurią atidžiai stebi ne tik pasaulio žiniasklaida, bet ir nuo dosnios paramos priklausomos šalys ir naftos kainų svyravimus sekančios biržos.

Politikos paralyžius: slaptumas ir rietenos

Venesuelos dėmesį nuo valstybinių reikalų atitraukė jos prezidento liga. Kai H. Chavezas Kuboje gydėsi nuo vėžio ir bandė sustiprėti po operacijos sukeltų komplikacijų, Venesuela vis giliau klimpo į konstitucinę krizę ir garsėjo „čavistų“ ir opozicijos rietenos dėl valdžios. Tai buvo ketvirtoji H. Chavezo operacija per pusantrų metų. Taigi, nors praėjusių metų spalį jis nurungė opozicijos kandidatą Henrique Capriles ir buvo perrinktas trečiai šešerių metų kadencijai, šiuo metu jo būklė per bloga, kad galėtų tinkamai atlikti valstybės vadovo pareigas.

Venesuela atsidūrė keistoje padėtyje: H. Chavezas realiai nevaldo šalies, tačiau kitų rinkimų neskubama skelbti, kol nepaaiškės tikroji ligonio būklė, t. y., ar jis galės vadovauti šaliai. Nors bendražygiai pavyzdingai kartoja, kad H. Chavezo būklė „stabili“, bet „delikati“ ar kad jis „atgauna jėgas“ ir „yra sąmoningas“, tačiau tikrąją padėtį įvertinti sudėtinga, nes didžioji dalis informacijos apie sveikatos būklę yra nutylima – venesueliečiai iki šiol net nežino, su kokiu vėžiu kovoja jų lyderis.

Daug dėmesio sulaukė prezidento inauguracijos momentas. Karšti ginčai kilo po to, kai naujai kadencijai perrinktas H. Chavezas negalėjo duoti priesaikos, dėl ko, remiantis Venesuelos konstitucija, negalima vadovauti šaliai. Čia susidūrė dvi priešingos konstitucijos interpretacijos dėl to, ar sausio 10-ąją, kada prasideda nauja prezidento kadencija, jam neprisiekus Nacionalinėje Asamblėjoje, būtina skelbti naujus rinkimus, ar ne. Pasinaudojus eilute konstitucijoje, jog, to nepadarius Nacionalinėje Asamblėjoje, galima vėliau prisiekti prieš Aukščiausiąjį Teismą, nubalsuota naujų rinkimų neskelbti ir H. Chavezui duoti daugiau laiko sustiprėti. Kadangi alternatyvios priesaikos data nurodyta nebuvo, jo bendražygių pastangomis duota tiek laiko, „kiek jam reikia“. Opozicija, be abejo, laikėsi kitokios nuomonės, tačiau tai nieko nekeitė.

„Aš esu Chavezas”

„Yo Soy Chávez“ – tai šūkis, išreiškiantis paramą H. Chavezo vykdomai politikai ir turintis parodyti, jog Bolivaro revoliucijos idėjos, kuriomis jis vadovavosi, nėra gyvos tik dėl vieno asmens, o yra Pietų Amerikos kultūros dalis. Su tokiu užrašu ant marškinėlių ar kitų daiktų pastaruoju metu pamatysi ne vieną venesuelietį. Nepamirštant Venesuelai žalingų H. Chavezo priimtų sprendimų ir padarytų darbų, sąžininga pripažinti, jog didelei daliai gyventojų jo valdymo laikotarpiu gyvenimas stipriai pagerėjo: valstybė teikia nemokamą išsilavinimą, kokybišką sveikatos apsaugą, subsidijas maistui ir būstui įsigyti, elektros ir dujų kaina nedidelė ir t. t. – ne vienas paklaustas venesuelietis atsakytų, jog šalį valdantys politikai nuoširdžiai rūpinasi jos gyventojais.

Iš dalies prie to prisidėjo ilgalaikė valstybės vykdoma informacinė kampanija – pasirūpinta, jog geriausią eterio laiką nuolatos užimtų H. Chavezas. Telenoveles mėgstančiai visuomenei televizoriaus ekranuose dažnai matomas charizmatiškas ir artistiškas politikas tapo dar vienu personažu, kurį įdomu stebėti. Pasak politikos analitiko J. J. Rendono, prezidento kova su vėžiu yra tarsi telenovelė, kurios posūkius žiūrovai nekantriai stebi. Taip pat kalbama apie kitą tendenciją – H. Chavezo rėmėjų palaikymas dažnai tampa panašus į garbinimą, neretai jis lyginamas (o kartais ir sutapatinamas) su Jėzumi, o šūkiai ant plakatų per eisenas „Chávez is life” („Chavezas yra gyvenimas“) nieko nestebina. Galima įtarti, kad stengiamasi stiprinti asmenybės kultą pridedant antžmogiškumo prieskonio, kas gana priimtina stipriai tikinčiai Venesuelos visuomenei.

Vis dėlto ne viskas jau taip gražu. Jei taip būtų, tai 2002 m. nebūtų įvykdytas perversmas, trumpam nuvertęs H. Chavezą iš posto, o 2004 m., per referendumą, nebūtų bandyta jo atstatydinti. Taigi ne visi venesueliečiai laikosi vienodos nuomonės. Yra kita jų dalis, kuri nebenori taikstytis su didžiule infliacija, 160 mlrd. dolerių valstybės skola, bolivaro nuvertinimo laukimu, nuolatiniu įvairių vartojimo gėrybių trūkumu, neišsprendžiamomis narkotikų problemomis ar vienu aukščiausių žmogžudysčių rodikliu pasaulyje (pralenkia Iraką). Jie nori pokyčių, ką ir žada opozicija, o ne daugiau tos pačios politikos, kuri būtų tęsiama grįžus H. Chavezui ar valdant vienam iš jo bendražygių. Kai ekonominė padėtis yra sudėtinga, didelė dalis gyventojų nepatenkinti, jog iš jų naftos šelpiamos kitos šalys.

Nuomonės apklausos rodo, jog, išskyrus H. Chavezą, opozicijos lyderis Henrique Capriles per rinkimus nugalėtų bet kurį kitą „čavistų“ kandidatą. Kita vertus, H. Chavezo mirtis galėtų situaciją apversti aukštyn kojom ir žmonės simpatijos buvusiam vadui dividendus atiduotų jo pasirinktam įpėdiniui. Jis – Nicolas Maduro, dabartinis šalies viceprezidentas. Jei per naujai surengtus rinkimus N. Maduro susirungtų ir įveiktų opozicijos lyderį, veikiausiai H. Chavezo linija nesikeistų. Nebent dar sustiprėtų Kubos įtaka, kuriai N. Maduro ypač palankus dar nuo jaunystės. Vis dėlto galima prognozuoti, kad jam atėjus į valdžią padidėtų neramumų rizika, nes jis nėra toks stiprus ir charizmatiškas politikas kaip Chavezas ir nesugebėtų nuraminti visuomenės nepasitenkinimo, kuris, emocijoms nuslūgus, vėl išaugtų, o tuo labiau nesumažintų trinties tarp skirtingų jo partijos grupių. Buvo ir kita aptariama asmenybė, tai – Diosdado Cabello, ilgalaikis ištikimas bendražygis. Tačiau jis per demokratinius rinkimus sunkiai atsilaikytų prieš H. Capriles. Visgi jam veikiausiai neteks pasidžiaugti pagrindiniu vaidmeniu šioje istorijoje, nes H. Chavezas savo įpėdiniu pasirinko ne jį.

Ko tikėtis ateityje?

Pasaulio žiniasklaida svarsto, ar H. Chavezo pasitraukimas galėtų sukelti dabartinės politinės sistemos griūtį ir stipriai paveikti Pietų ir Centrinės Amerikos valstybių, kurių ne viena galėjo mėgautis geresniu gyvenimu dėl dosniai dalijamos Venesuelos naftos, padėtį. Šis dosnumas pragmatiškas, taip siekiama politinių tikslų. Pirmiausia „išlaikyti Bolivaro revoliucijos dvasią“, stiprinant kairiuosius regiono režimus žemyne ir užsitikrinant jų paramą tiek H. Chavezo politikai, tiek jam pačiam kaip politikui, kartu didinant savo regioninę galią ir įsitvirtinant kaip alternatyva JAV įtakai.

Kad niekas iš išorės Venesuelai nenurodinės, kaip elgtis, ir kad JAV norai jai – ne rodiklis, ne kartą įvairiais būdais pademonstruota. Todėl Brazilija, rūpindamasi, jog valdžios perdavimas būtų sklandus, ėmėsi tarpininkavimo ir, suprasdama jautrią padėtį, stengiasi neleisti į Venesuelos vidaus procesus kištis JAV, nes supranta, kad tai gali suveikti kaip žibalas, pakurstysiantis liepsną. Jos pareikšta pozicija, kad, paaiškėjus, jog H. Chavezas negali užimti prezidento posto, nedelsiant turėtų būti surengti nauji rinkimai, įnešė šiek tiek ramybės, nes parodyta, jog suirutė tęsiasi per ilgai. Ir, nors Brazilijos prezidentės Dilmos Rousseff partija pasižymėjo nuoseklia H. Chavezo parama, svarbiau tai, kad Venesuela turėtų prezidentą, nesvarbu, jei juo būtų ir ne H. Chavezas. Tokį gestą galima traktuoti kaip paskatinimą opozicijai, jog, jei H. Chavezo šalininkai bandytų užvilkinti valdžios perdavimą, tai nesulauktų Brazilijos, siekiančios užtikrinti stabilumą, palaikymo. Kadangi Brazilija yra didžiausia šalis Pietų Amerikoje ir svarbi Venesuelos partnerė įvairiose srityse, jos poziciją ignoruoti būtų neprotinga.

Naujienų agentūros „Reuters“ teigimu, daug venesueliečių mano, jog 14 metų trukęs socialistų valdymas eina į pabaigą. Jei pasirodytų, jog tai tiesa, galima laukti didelių pokyčių, nes realiausias potencialus prezidentas H. Capriles ne kartą yra kalbėjęs apie dabartinio socialistinio valdymo modelio keitimą. Jo manymu, Venesuelai būtų geriausia pasinaudoti Brazilijos taikomu „moderniosios kairės“ modeliu. Jo esmę H. Capriles aiškina miglotai: tai yra dvilypis modelis, vienijantis socialiai atsakingus viešąjį ir privatų sektorius. Be to, tokiais pareiškimais siunčiamas signalas Brazilijai ir siekiama pelnyti jos palankumą šioje sudėtingoje istorijoje.

Vis dėlto realūs pokyčiai nebūtų lengvai įgyvendinami. Perėmus valdžią, kada ekonominės ir socialinės problemos tokios didelės, naujojo prezidento lauktų nelengvas iššūkis bandant stabilizuoti situaciją. Reikėtų susiveržti diržus, kas sulauktų visuomenės nepasitenkinimo, dėl ko nukentėtų H. Chavezo vykdytos socialinės reformos. To pasekmės būtų labai skaudžios didelei daliai venesueliečių, be to, pokyčiams reikėtų gana daug laiko. Nors pats
H. Capriles kalba apie laipsnišką perėjimą, stengiantis nepabloginti žmonių gyvenimo kokybės (ko esą galima pasiekti per didesnį ekonomikos augimą, išgaunant didesnius kiekius naftos), tačiau tai labiau primena populistinius pasisakymus, o ne atspindi realią padėtį. Kita vertus, „laipsniškas perėjimas“ galėtų būti puikus pasiteisinimas, jei pasirodytų, jog pažadai vis dėlto nebuvo gerai pamatuoti. Štai ir pats H. Capriles, kritikuodamas nacionalizaciją, priduria, kad H. Chavezo aktyviai vykdyta perėmimų politika negalės būti sutvarkyta per naktį.

Kitas aktualus klausimas – kaip keistųsi Venesuelos santykiai su kitomis valstybėmis, t. y., ar Venesuela vis tiek bandytų išlikti regiono lydere ir kaip? Ar dėl geopolitinės įtakos ir regiono stabilumo tebeteiktų paramą kitoms valstybėms? Jei kairiosios ideologijos vėliavnešė Venesuela „atsistatydintų“ ir nebandytų būti atsvara JAV, nebeliktų prasmės remti kairiuosius režimus ir šie liktų „ant ledo“. Tai šioms šalims būtų stiprus smūgis. Ypač tai paveiktų artimiausią Venesuelos sąjungininkę Kubą, kuriai ir taip sunkiai verčiantis, paramos netekimas reikštų dar spartesnį taip keikiamo kapitalizmo plitimą. Kita vertus, dalis Venesuelos „globojamų“ valstybių atrado naujų naftos telkinių (Kubos šiame sąraše nėra), tad žadėti kairiosios ideologijos režimų smukimą Pietų ar Centrinėje Amerikoje dar per anksti.

Galima įvairiai vertinti H. Chavezą, tačiau jo ir jo bendražygių vadovavimo stilius būtų žinomas ir nuspėjamas, o tai žada stabilumą. Didesni pasikeitimai didintų nestabilumo riziką regione, ką visi supranta ir yra linkę išvengti. ■

http://apzvalga.eu/serganti-venesuela-nesulaukia-atomazgos.html

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on vasario 25, 2013, in Tarptautiniai santykiai and tagged , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: