Duobėtas Moldovos kelias į Europą

Moldova yra viena iš šešių pokomunistinių valstybių, dalyvaujančių Europos Sąjungos Rytų partnerystės programoje – sudėtinėje Europos kaimynystės politikos (EKP) dalyje. Rytų partnerystės siekis – suformuoti aiškią santykių plėtojimo su rytiniais kaimynais strategiją ir sukurti tinkamas sąlygas politinei ir ekonominei šalių partnerių integracijai, judant link ES, pagreitinti. Tai yra neišvengiamas pereinamasis etapas, jei vieną dieną Moldova tikisi išpildyti savo deklaruojamas ambicijas tapti visaverte ES nare. Nepaisant to, jog Moldova tituluojama vargingiausia Europos šalimi, ji laikoma didžiausia Rytų partnerystės sėkme. Tiesa, ne tiek dėl pačios pasiekimų, kiek dėl kitų šalių nesėkmių. Vis dėlto tai jai suteikia ypatingą ES dėmesį ir jau ne vienerius metus leidžia džiaugtis sultinga finansine parama. Vėlgi kiek tai atneša realios naudos kuriant valstybės gerovę ir artėjant prie narystės ES – kitas klausimas.

Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo patarėjas užsienio politikos klausimais Arnoldas Pranckevičius yra sakęs, kad „Moldova yra bene vienintelė viltis, jog Rytų partnerystė kaip projektas gali išgyventi ir turėti bent kažkokios naudos“. Vadinasi, jei ES nepasiseks Moldovoje, Rytų partnerystė bus sukompromituota ir reikės pripažinti, kad iniciatyva nepasiteisino. Vis dėlto ES dėmesio nevertėtų supaprastinti iki nenoro sumenkinti savo autoriteto. Nors Moldova yra „geopolitinėje nuošalėje“, joje visgi susiduria daug interesų.

TRYPČIOJIMAS VIETOJE

Nedidelei plotu ir didesnės įtakos tarptautinėje erdvėje neturinčiai Moldovai aktuali išlieka geopolitinė situacija, kuri, tiesą sakant, nėra šiai šaliai palanki. Didžioji kaimynė Rusija visai nesidžiaugia Moldovos planais vieną dieną tapti ES šalimi nare, nes vieną dieną tai gali suduoti smūgį Rusijos įtakai šiame regione.

Moldovos „ėjimo link Europos“ tikrai negalima pavadinti sklandžiu ir tiesiu. Nepaisant ištikimybės eurointegracijos idėjai reiškimo, Moldova vis dar žvalgosi ne tik į Vakarus, bet ir į Rusiją bei Rumuniją. Nors pastarosios negalima visai atsieti nuo Vakarų, nes Rumunija yra ES narė, tačiau istorinis regiono kontekstas ją leidžia laikyti atskiru veikėju Moldovos gravitacijos lauke. Mėgstama sakyti, kad kiekviena kryptis turi savą spalvą Moldovos vėliavoje: mėlynasis partneris yra ES, raudonasis – Rusija, o geltonasis – Rumunija. Visuomenės ir politinio elito „spalvinės“ preferencijos daro aiškią įtaką eurointegraciniams procesams.

Norą integruotis į ES Moldova deklaravo jau seniai: 1998 metais įsigaliojo ES ir Moldovos Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas, 2005-aisiais ji prisijungė prie Europos kaimynystės politikos veiksmų plano, o 2010-aisiais prasidėjo derybos dėl asocijuotos narystės ES. Taip pat tikimasi, kad iki šių metų pabaigos pavyks susitarti ir dėl laisvosios prekybos susitarimo, ir dėl supaprastinto vizų režimo Moldovos piliečiams.

Aukščiausia šalies politinė valdžia vadina save prodemokratine, proeuropietiška ir tikina, kad eurointegracija išlieka pagrindiniu Moldovos tikslu (šalis net turi ne šiaip „užsienio reikalų“, o „užsienio reikalų ir Europos integracijos ministrą“). Po parlamento rinkimų 2010-ųjų pabaigoje Komunistų partija liko opozicijoje ir parlamento daugumą sudaro „Aljanso už europinę integraciją“ politikai, aktyviau pasisakantys dėl integracijos į ES nei ankstesnėje kadencijoje (nors taip pat negalima sakyti, kad dabartinė opozicija pasisakytų prieš). Vis dėlto Maskva tikisi, kad „Aljanso už europinę integraciją“ įtaka silpnės, o taip gali nutikti, nes blokas nėra vieningas ir kyla įvairių nesutarimų jo viduje. Prie to prisidėti gali ir sudėtinga pačios ES padėtis bei nesibaigiančios diskusijos dėl jos ateities, „byrėjimo“, galimos antros krizės bangos ir t. t., kas neišvengiamai siunčia neigiamą signalą Moldovos žmonėms, juolab prisiminus, kokios įtakos šalies informaciniam laukui turi Rusija.

Vis dėlto proeuropietiška valdžia nėra viską lemianti – eurointegracijos planai nevykdomi taip greitai, kaip norėtųsi, daugiausia dėl ekonomikos silpnumo ir europietiškų standartų neatitinkančios teisinės bazės. Dažnai įvykdytos reformos vadinamos „popierinėmis“, nors, procesus šalyje stebint retrospektyviai, matyti, jog padėtis gerėja – gal ne tiek, kiek galėtų ar kiek tam skiriama lėšų.

Bent jau iš to, kiek ES investuoja į Moldovą, atrodo, kad į šios galimą narystę žiūrima rimtai. Šaliai kasmet vidutiniškai tenka apie 100 mln. eurų ir pagal skiriamas lėšas, tenkančias vienam gyventojui, Moldova lyderiauja tarp kitų Rytų kaimynystės politikos programos šalių. Nepaisant to, gausios investicijos „netrukdo“ išlaikyti vienos vargingiausių Europos valstybių titulo. Būtent paplitusi korupcija išlieka viena aktualiausių Moldovos problemų ir didžiausių kliūčių palaikant santykius su ES. Moldovos Respublikos kovos su ekonominiais nusikaltimais ir korupcija centro duomenimis, tiek šalies gyventojai, tiek tarptautinė bendruomenė laiko Moldovą aukšto lygio korupcijos valstybe, o „Transparency International“ kasmet skaičiuojamas korupcijos indeksas visad sukasi apie trejetą dešimtbalėje sistemoje (kuo mažesnis skaičius – tuo labiau paplitusi korupcija).

Galiausiai sunku atsikratyti abejonės, ar visas šis „eurointegracijos šurmulys“ nėra daugiau politinio elito projektas, nes dažnas Moldovos pilietis mažai ką žino apie šiuos dalykus ir neretai labiau simpatizuoja Rusijai, o ne ES. Tokia situacija natūrali, nes Moldovoje tebetvyro „rusiška atmosfera“ – čia gyvena daug rusų tautybės žmonių, didelę įtaką turi rusiškos žiniasklaidos priemonės. Taigi čia visada išlieka klausimas, kiek pati visuomenė jaučiasi „europietiška“, o ne rusiška ar rumuniška.

„NEATŠYLANTI“ PADNIESTRĖS PROBLEMA

Dar svarbesnė kliūtis eurointegracijai – įšaldytas Padniestrės konfliktas. Dabartinė Moldova sudaryta iš dviejų dalių: dalies, 1918–1939 priklausiusios Rumunijai, ir dalies, priklausiusios Sovietų Sąjungai. Būtent joje ir susiformavo Padniestrės Respublika. Šis, iki šiol kitų valstybių nepripažintas, savo atskirą valdžią turintis regionas yra Sovietų Sąjungos žlugimo produktas, kada po SSRS žlugimo minėtąją teritoriją valdžiusi prorusiška valdžia ją paskelbė nepriklausoma respublika. Beveik po septynių dešimtmečių Moldovos vyriausybė nėra atgavusi jo kontrolės ir, nepaisant tarptautinės bendruomenės pastangų konfliktą sureguliuoti, jis nėra išspręstas, o Rusija, nepaklususi raginimams, vis dar nėra išvedusi savo karinių pajėgų – apie 2000 karių, esą vykdančių „taikos misiją“ ir saugančių karinius sandėlius, nors Rusiją išvesti kariuomenę pažadėjusi dar 1999 metais. Ši kariuomenė išlieka vienu pagrindinių Padniestrės konflikto „įšaldymo“ veiksnių.

Kodėl tai yra problema eurointegracijai, yra gerai paaiškinęs Europos Parlamento vadovo patarėjas Arnoldas Pranckevičius. Anot jo, susitarimai turi apimti visą šalį, tad valstybė turi būti vientisa ir turėti aiškias ribas. Dėl tokios padėties yra „nulinės galimybės Moldovai netgi pasirašyti su ES vizų liberalizavimo arba laisvos prekybos sutartį“, nors dėl šių susitarimų ratifikavimo su Europos Komisija vyksta derybos, nes Moldova „yra nusipelniusi ir padariusi labai daug namų darbų“. Nežinia, kas bus susitarta, tačiau net jei pavyktų pasirašyti ES vizų liberalizavimo ir laisvos prekybos sutartį, tolesnė integracija, kokios nori Moldova, nebūtų galima. Visgi ne viskas juoda ir beviltiška – „tunelio gale“ žiba konflikto išsprendimo galimybė: Moldovoje pasikeitė valdžia ir sunkiai sukalbamą Padniestrės prezidentą Igorį Smirnovą pakeitė naujas regiono vadovas Eugenijus Ševčiukas. Yra vilčių, jog pasikeitus valdžiai, pasikeis ir požiūris į santykius su Moldova bei eurointegraciją ir galbūt bus galima tikėtis glaudesnių Moldovos ir Padniestrės ryšių, kas realiai pagerintų paprastų žmonių gyvenimą.

Rusijai buvimas Padniestrėje naudingas, nes tai leidžia išlaikyti įtaką Moldovai ir trukdo jai gravituoti į Vakarus. Būtent Padniestrės konfliktas susilaukė didžiausio dėmesio per Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vizitą Kišiniove rugpjūtį, aptariant Moldovos integraciją į ES. Nors apie kokias nors konkrečias datas nekalbėta, bet per šį susitikimą vėl pasiųstas signalas, jog ES mato Moldovą kaip šalę narę arba bent jau naudingą partnerę.

MOLDOVOS ADVOKATAI KELYJE LINK ES

Lietuva yra aiškiai išreiškusi palaikymą Moldovos integracijai į ES. Tai ne kartą pareikšta aukščiausiu lygiu, pavyzdžiui, anot LR užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio, Lietuva yra nuosekli Moldovos proeuropietiško kurso ir reformų, skirtų suartėti su ES, rėmėja. Dar 2010 metų pradžioje pasirašyta abiejų šalių ministrų pirmininkų deklaracija dėl bendradarbiavimo eurointegracijos srityje ir įsteigta Lietuvos ir Moldovos eurointegracinė komisija.

Lietuvos dėmesys Moldovai turėtų dar labiau išaugti vien dėl to, jog 2013-ųjų antrąjį pusmetį pirmininkausime ES Tarybai ir Rytų partnerystės valstybių suartėjimą su ES deklaruojame kaip vieną iš prioritetinių sričių – stabilumas Rytų partnerystės programos šalyse laikomas svarbiu aspektu visos ES saugumo būklei.

 

Šįmet Gruzijoje vyko pirmasis Europos liaudies partijos Rytų partnerystės susitikimas, kuriame dalyvavo ir Moldova (ELP nuotrauka)

 

Vis dėlto pagrindiniu Moldovos užtarėju eurointegracijos kelyje reikėtų tituluoti Rumuniją, nors padidėjęs šios angažuotumas šiais klausimais sutinkamas nevienareikšmiai. Ypač į tai skeptiškai reaguoja ta pati Moldovos Komunistų partija, besilaikanti nuomonės, jog tai kelias, kuriuo Rumunija į savo įtakos zoną gali prisitraukti Moldovą. Žinant apie kalbas ir planus dėl Moldovos ir Rumunijos suvienijimo, tai neabejotinai jautri tema. Nereikia pamiršti, jog dalis Moldovos visuomenės ne kartą yra pareiškusi poziciją dėl Moldovos ir Rumunijos susivienijimo. Argumentų tam yra: jos jau yra buvusios viena šalimi, Moldovoje iš esmės kalbama rumuniškai (moldavų kalba – rumunų tarmė), be to, žymi dalis Moldovos piliečių turi ar siekia įgyti Rumunijos pilietybę. Taip pat bent pora metų tarp šalių aktyviai vystomi infrastruktūros gerinimo ir plėtojimo projektai, kas leis dar labiau suartinti abi šalis ir intensyvinti tarpusavio ryšius.

Kita Moldovai eurointegracijos kelyje aktuali valstybė – Ukraina, kurios prezidentas Viktoras Janukovičius eurointegraciją įvardija pačiu svarbiausiu abiejų valstybių dvišalio bendradarbiavimo klausimu ir pažymi būtinybę būti partnerėmis ir palaikyti viena kitą santykiuose su ES valstybėmis. Taip tikimasi paspartinti integracinius procesus.

Moldova turi ir daugiau užtarėjų. Vienas išraiškingesnių pavyzdžių – Bulgarijos, Estijos, Vengrijos, Slovakijos, Lenkijos, Latvijos, be abejo, Lietuvos užsienio reikalų ministrų paramą Moldovos eurointegracijai išreiškiantis laiškas, adresuotas aukščiausiems ES pareigūnams.

Moldovos dar laukia ilgas kelias, kol ji sugebės atitikti ES keliamus standartus, tad bent kol kas galima kalbėti nebent apie įvairius susitarimus su ES, priartinančius Moldovą prie narystės, bet ne apie artimą įstojimą.

 

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on spalio 18, 2012, in Tarptautiniai santykiai and tagged , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: