J. Urbanavičius: retus ir nykstančius gyvūnus saugo įstatymas

Šiuo metu pasaulyje apie 17 tūkst. augalų ir gyvūnų rūšių susiduria su išnykimo grėsme. Per pastaruosius 500 metų iš mums žinomų rūšių išnyko bent 800. Vienai iš keturių žinduolių, vienai iš aštuonių paukščių ir vienai iš trijų amfibijų rūšių gresia aukšta rizika išnykti netolimoje ateityje. Biologinė įvairovė dar niekada taip sparčiai nemažėjo kaip pastaraisiais dešimtmečiais – vien per 12 šio šimtmečio metų išnyko tiek, kiek, manoma, išnyko per visą 17 amžių.

Tai tik keletas faktų, rodančių bendrą pasaulinę tendenciją, – kilęs pavojus pasaulio biologinei įvairovei. Ši problema neaplenkė ir Lietuvos. Paskutinį kartą atnaujintoje Lietuvos raudonojoje knygoje įrašytos 766 retų ar nykstančių augalų ir gyvūnų rūšys, tarp jų – 23 žinduolių, 80 paukščių, 123 vabzdžių, 220 žiedinių augalų, 93 samanų, 112 grybų, 63 kerpių. Šie metai paskelbti vienos į Raudonąją knygą įrašytų rūšių – mažojo erelio rėksnio – metais. Tai padaryta, norint atkreipti dėmesį į šio reto paukščio, kartu su juoduoju ir baltuoju gandru laikomo kone Lietuvos „vizitine kortele“, griežtesnės apsaugos būtinybę. Kadangi Lietuvoje gyvena net dešimtadalis visų Europos mažojo erelio rėksnio porų, mums tenka didelė atsakomybė dėl šio paukščio ateities. Galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje imtasi įgyvendinti ketverius metus truksiantį šio paukščio apsaugos projektą, tačiau mažasis erelis rėksnys – tik viena iš daugybės rūšių, susiduriančių su išnykimo pavojumi. O kaip yra su visomis kitomis?

Apie gyvūnų apsaugą Lietuvoje, vis storėjančią Raudonąją knygą, lūšis, stumbrus ir kitus dalykus kalbamės su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariu, girininku Justinu URBANAVIČIUMI.

Mažojo erelio rėksnio apsaugos projektas – pagirtinas pavyzdys, tačiau, kaip manote, ar Lietuvoje pakankamai rūpinamasi retomis ir nykstančiomis gyvūnų rūšimis? Kokiais būdais tai daroma?

Retų ir nykstančių gyvūnų apsauga Lietuvoje yra vienas iš aplinkosaugos prioritetų. Nuo pat 1976 metų, kai buvo patvirtintas Raudonosios knygos sąrašas, į jį patekusioms gyvūnų rūšims buvo steigiami draustiniai, kitos saugomos teritorijos. Šito pakako, kad gyvūnų buveinėse būtų apribota ūkinė veika, išteklių naudojimas.

Šių gyvūnų apsauga reglamentuota ir įstatymais: 1997 metais priimtas Saugomų rūšių apsaugos įstatymas. Po priėmimo jis buvo dukart tobulintas – 2001 ir 2010 metais. Sakyčiau, kad nykstančių gyvūnų rūšių apsaugai skiriamas nuolatinis, tikrai didelis dėmesys. Dabartinę padėtį vertinu teigiamai. Per paskutinius 15 metų, finansuojant Lietuvos Respublikai, Europos Sąjungai, įvairiems Danijos ir kitų valstybių fondams, pavyko įgyvendinti daug projektų, skirtų retų ir nykstančių rūšių apsaugai gerinti, jų buveinėms tvarkyti.

Keičiantis situacijai, 1993-aisiais ir 2007-aisiais išleisti antrasis ir trečiasis Lietuvos raudonosios knygos leidimai. Juose informacija atnaujinta. Kitas Raudonosios knygos leidimas turėtų pasirodyti apie 2017–2018 metus.

O kokia padėtis kaimyninėse valstybėse? Ar Lietuva bendradarbiauja su kitomis šalimis, ar dalijamasi gerąja patirtimi?

Retų ir nykstančių rūšių apsaugos patirtimi dalijamės su daug valstybių, yra vykdomi bendri projektai. Lietuva nemažai bendradarbiauja su Lenkija, Vokietija, Vengrija, Danija ir kitomis šalimis. Įdomu tai, kad minėtose valstybėse vykdoma retų ir nykstančių rūšių apsaugos politika gana skirtinga: Latvijoje ir Estijoje situacija panaši kaip Lietuvoje; Danijoje šiai sričiai skiriamas kur kas didesnis finansavimas nei pas mus, tačiau daugiausia dirbama ne su rečiausiomis rūšimis, o su tomis, kurios Lietuvoje laikomos įprastomis. Jeigu kalbėsime apie Vengriją, tai ten didelis dėmesys skiriamas stepinių bendrijų ir jose gyvenančių rūšių apsaugai.

Taigi, nors gerąja patirtimi dalijamasi, tačiau ne visada ji gali būti pritaikoma Lietuvoje.

Yra sakoma: „Mažas žingsnis į Raudonąją knygą – didelis žingsnis į išnykimą.“ Ar tai tiesa?

Tai tikrai nėra teisingas požiūris. Raudonoji knyga yra tiesiog duomenų apie retas ir nykstančias rūšis rinkinys. Tai, kad ji storėja, dar nebūtinai reiškia, jog padaugėjo rūšių, kurioms gresia išnykimas ar kad biologinė įvairovė sumažėjo. Kiekvienais metais Raudonosios knygos komisija peržiūri sąrašus, tikrina rūšių statusą ir kartais nusprendžiama kai kurias rūšis įrašyti į 5 kategoriją, o į šią kategoriją patenka tos rūšys, kurioms anksčiau grėsė išnykimas, tačiau jų populiaciją pavyko atkurti.

Vadinasi, ši kategorija – įrodymas, kad Lietuvoje vykdoma biologinės įvairovės apsaugos politika veiksminga. Gal galėtumėte konkrečiau papasakoti, kaip pavyksta pasiekti, jog rūšys, kurioms grėsė išnykimas, į šią išgelbėtųjų kategoriją patektų, ir paminėti keletą sėkmės pavyzdžių?

Ši kategorija parodo ilgo darbo rezultatus. Į Raudonąją knygą įrašytoms rūšims skiriamas kur kas didesnis dėmesys: aktyvėja jų tyrimai, sukaupiama daugiau duomenų apie jų būklę, o tai leidžia rengti tvarkymo planus ir taikyti kitas aktyvias apsaugos priemones, statutas taip pat užtikrina jų buveinių apsaugą.

Sėkmingų pavyzdžių gana daug – per paskutinius 30–40 metų gervių populiacija atkurta visiškai, o štai šlakis ir lašiša, kuriems atkurti buvo skirtos specialios programos, apskritai išbraukti iš Raudonosios knygos.

Kokios baudos taikomos už nykstančių gyvūnų nužudymą? Ar už tokį nusikaltimą gali grėsti areštas?

Dėl saugomiems gyvūnams padarytos žalos yra nustatyti gana aukšti įkainiai. Saugomiems augalams – taip pat. Sakykime, nužudžius stumbrą, grėstų bauda iki 50 tūkst. litų, lūšį – 20 tūkst litų. Gali grėsti ir griežtesnė bausmė – šiemet Anykščių rajone pagautas brakonierius už lūšies sunaikinimą buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme.

Lūšių ir didžiųjų apuokų gausinimo programai skirta keletas milijonų litų. Kokie šios programos rezultatai? Kodėl pasirinkta tiek dėmesio skirti lūšims, o ne, sakykime, stumbrams?

Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimo ir populiacijos atkūrimo programoms trejiems metams skirta 4 mln. litų. Šiuo metu veikia 5 didžiųjų apuokų ir 4 lūšių veisimo centrai. Praėjusiais metais pavyko į laisvę paleisti 15 apuokų ir 2 lūšis, o šių metų gegužę Telšių miškų urėdijos darbuotojai Radviliškio miškuose paleido dar dvi lūšių poras.

Stumbrams tiek dėmesio neskiriama, nes jie Lietuvoje nėra laikomi prioritetine rūšimi. Galima sakyti, kad jie gamtoje atsidūrė neplanuotai. Mūsų miškai – bent tie, kuriuose jie dabar gyvena, yra per maži.

Kokia dabartinė stumbrų populiacija Lietuvoje? Kaip manote, kas laukia šios rūšies ateityje?

Valstybiniame stumbryne, aptvaruose nuolat gyvena 18–20 stumbrų, laisvėje – iki 60–70. Vis dėlto populiacija jų laikyti negalima. Tai – tik laisvoji stumbrų banda. Stumbrai daro didelę žalą žemės ūkiui, kurią tenka kompensuoti: palieka miškus ir renkasi ganyklose, rapsų, javų ar cukrinių runkelių laukuose. Galima sakyti, kad dėl minėtų gamtinių aplinkybių šiai laukinei bandai perspektyvų nėra.

Kokias priežastis išskirtumėte, kaip darančias didžiausią žalą nykstančioms rūšims? Kiek pavojingas, pavyzdžiui, brakonieriavimas?

Brakonieriavimas saugomoms rūšims nėra svarbiausias neigiamas veiksnys, nes daugelis rūšių yra mažai patrauklios praktiniam naudojimui. Sakyčiau, kad kur kas svarbesni yra jų buveinių išsaugojimo klausimai, apsauga prie kelių ar migracijos kelių apsauga.

Kas stebi, kaip kinta retų ir nykstančių rūšių padėtis Lietuvoje? Ar stebėsena daroma nuolat, ar kas tam tikrą laikotarpį?
Saugomų rūšių situaciją nuolat stebi Lietuvos mokslininkai, saugomų teritorijų darbuotojai. Kasmet leidžiamas leidinys „Raudoni lapai“, kur skelbiami naujausi duomenys apie naujas radimo vietas, dabartinę būklę.
Dažnai žiniasklaidoje girdime apie ES buveinių direktyvą. Kas tai yra?

Ji yra svarbi saugomų rūšių buveinėms išsaugoti, kompensacijos sistemoms. Tačiau paukščių rūšys neįrašytos į Buveinių direktyvos priedus, todėl ne mažiau svarbi yra Paukščių direktyva. Lietuvoje visos paukščių rūšys yra saugomos, todėl jų apsauga ir  naudojimas kontroliuojami.

Kaip glaustai apibūdintumėte biologinę įvairovę Lietuvoje?

Lietuvos biologinę įvairovę sudaro ne mažiau kaip 30 tūkst. rūšių. Didžiausią dalį – apie 20 tūkst. – sudaro vabzdžiai ir kiti bestuburiai gyvūnai. Yra apie 7 tūkst. rūšių grybų ir apie 1,8 tūkst. rūšių augalų.

Mūsų biologinė įvairovė yra suformuota klimato, todėl ypatingų jos pokyčių neįvyksta. Galima tik paminėti, kad per paskutinį šimtmetį paplito daug svetimžemių augalų rūšių ir gyvūnų.

Ačiū už pokalbį.

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on birželio 25, 2012, in Ekologija and tagged , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: