Vamzdžių ir bėgių politika – nuo Teherano iki Dušanbės

Kovo pabaigoje Tadžikistano sostinėje Dušanbėje Tadžikistano, Afganistano ir Irano prezidentai pasirašė Tarpusavio supratimo memorandumą, kuriuo dar kartą patvirtinti trijų valstybių planai kartu tiesti geležinkelio liniją, sujungsiančią Teheraną ir Dušanbę, taip pat energetinių išteklių (dujų, naftos, elektros) ir gėlo vandens transportavimo maršrutus. Nors memorandumas neturi privalomosios teisinės galios, tačiau šalių lyderių retorika leidžia manyti, kad tam ne tik reikalingų išteklių, bet ir politinės valios yra. Kitas, labiau darbo, susitikimas numatytas gegužės pabaigoje. Po jo turėtų paaiškėti detalesnis vaizdas.

Ką reiškia tokie planai ir pastaruoju metu šių trijų šalių aktyviai deklaruojamas noras plėtoti draugiškus tarpusavio santykius ir intensyvinti bendradarbiavimą „visose srityse“? Kiek tai turėtų kelti nerimą didžiosioms galioms – JAV ir Rusijai, nenorinčioms prarasti savo įtakos Azijoje?

Infrastruktūros vystymas kaip geopolitinis veiksnys

Kad šiandienėje tarptautinėje politikos arenoje ištekliai vaidina vieną pagrindinių vaidmenų ir iš dalies formuoja valstybių santykius, – ne naujiena. Nuo to neatsiejama jų transportavimo infrastruktūra, kuri gali būti apibūdinama ne tik techninėmis, bet ir geostrateginėmis charakteristikomis. Išteklių transportavimas į kitas valstybes tapo svarbus ne tik rinkos, bet ir užsienio politikos požiūriu.

Irano, Afganistano ir Tadžikistano planuojami projektai rodo šių šalių suartėjimą. Tadžikistano atveju – ir natūralų Rusijos įtakos sumažėjimą. Jeigu nuo iškastinio kuro importo priklausomas Tadžikistanas iš Irano gaus naftos, Rusija, šiuo metu didžiausia naftos tiekėja, nebebus tokia svarbi. Panašiai ir su dujų ištekliais – Iranas turi antrus pagal dydį dujų rezervus pasaulyje. Tuo tarpu Tadžikistanas gali Iranui tiekti gėlo vandens. Šiuo metu kaip tik statoma Irano stipriai finansuojama hidroelektrinė. Koks Afganistano vaidmuo šiuose išteklių mainuose? Na, veikiausiai tas, kad su juo ribojasi abi valstybės ir kažkaip gi turi viena su kita susisiekti.

Taip pat šalys sakosi kviečiančios prie šių projektų prisidėti ir kitas šalis. Nors Pakistanas nepasirašė memorandumo, bet veikiausiai prisidės prie minėtų projektų įgyvendinimo. Pakistano prezidentas Asifas Ali Zardaris yra išreiškęs tvirtą pasiryžimą stiprinti keturių valstybių bendradarbiavimą ir suvienyti pastangas regiono vystymui ir stabilumui užtikrinti.

Jeigu projektai bus įgyvendinti, tai reikš ne tik valstybių suartėjimą, bet ir sustiprėjimą – ne tik ekonominį, bet ir politinį. Tadžikistane, vargingiausioje posovietinėje respublikoje, ir nestabiliame, kovų išvargintame Afganistane infrastruktūros vystymas, pakankamas apsirūpinimas ištekliais ir glaudus regioninis bendradarbiavimas vestų prie didesnės ramybės regione. Jau vien dėl to, kad šalys būtų suinteresuotos neaštrinti tam tikrų tarpusavio nesutarimų ir palaikyti konstruktyvius draugiškus santykius. Tai neštų realią ekonominę naudą ir palengvintų spręsti specifines regiono problemas. Pirmiausia – kovoti su terorizmu ir stabdyti narkotikų srautus iš Afganistano.

Matomas ir paslėptas santykių kontekstas

Pradėkime nuo svarbiausios valstybės šiame žaidime – Irano, pakankamai stiprios valstybės, turinčios potencialą vaidinti svarbų geopolitinį vaidmenį ne tik Vidurio Rytuose, bet ir visoje Centrinėje Azijoje ir Kaukaze. Kaip žinoma, turtingą gamtinių išteklių. Ką jis gautų iš šio suintensyvėjusio bendradarbiavimo? Kodėl jis nori „prasidėti“ su tokiomis vargingomis ir probleminėmis partnerėmis, kada apie jokį santykių lygiavertiškumą net sunku kalbėti?

Pirma, jis stipriai suinteresuotas Afganistano stabilumu, nes nestabilumas šioje šalyje daro nestabilų ir visą regioną. Tai galima pavadinti netgi vienu iš strateginių Irano tikslų. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, dėl to Iranas, būdamas vienas aršiausių JAV priešininkų, tam tikra prasme yra suinteresuotas, kad JAV liktų Afganistane. NATO pajėgų su JAV priešakyje buvimas trukdė Talibanui stiprėti ir stabdė jo įtaką. Ko jau ko, bet stipraus Talibano tikrai nereikia.

Kita vertus, reikia pripažinti, kad Iranas spraudžiamas į kampą. Vakarai dėjo pastangas jį izoliuoti, kad šis turėtų kuo mažiau sąjungininkų. Buvo ne vienas viešas JAV oficialių pareigūnų pareiškimas, kad Amerika „drąsina“ kitas valstybes nepalaikyti jokių santykių su Iranu. Taigi bendradarbiavimas su Afganistanu ir Tadžikistanu Iranui naudingas tuo, kad jam reikalingos rinkos. Gausūs išteklių telkiniai mažai ko verti, jeigu negali jų realizuoti, ypač kai jų gausa pranoksta Irano vidaus rinkos poreikius.

Dar Iranui geri santykiai su Afganistanu aktualūs tuo, kad, jei vis dėlto būtų vykdoma ataka prieš Iraną (dėl jo vykdomos urano sodrinimo programos), Afganistano teritorija nebūtų pasinaudota kaip baze.

 

Tadžikistano „atvirų durų“politika

Nepaisant JAV „drąsinimų“, Tadžikistanas neatsisakys bendradarbiauti su Iranu, nes jis šiuo metu, skirtingai negu Vašingtonas , turi ką pasiūlyti. Pats Tadžikistanas aiškina besilaikantis „atvirų durų“ politikos ir užsienio politikoje besivadovaujantis daugiavektoriškumo principu, todėl yra pasirengęs gilinti santykius su bet kuria „draugiškų ketinimų turinčia valstybe“. Neslepiama, kad geri santykiai su Iranu – vienas prioritetų. Ko norėti, kai iš Irano plaukia didelės investicijos – praėjusių metų duomenimis, jis buvo antras investuotojas po Kinijos.

Kaip dėl Rusijos? Ji tebevadinama „svarbiausia strategine partnere“, o Tadžikistanas išlieka stipriai nuo jos priklausomas. Iš Rusijos importuojama didžioji dalis naftos ir dujų, kas daro svarią įtaką ne tik abiejų šalių santykiams, bet ir Tadžikistano vykdomai politikai apskritai. Akivaizdu, kad Rusija turi pakankamai svertų ir tikrai ramiai nežiūrėtų, jeigu manytų, kad šalyje, kuri išlieka esminė norint neprarasti įtakos Azijoje, kažkas bando atimti iš jos pagrindinį vaidmenį.

Nors Irano įtaka Tadžikistane didelė ir veikiausiai dar didės, tikėtis, kad smuks Rusijos įtakos monopolis, naivoka. Tadžikistanui kvaila būtų gadinti santykius su Rusija, kai šalyje yra dislokuotos jos karinės pajėgos (Tadžikistanas Rusijai nuomoja karinę bazę); taip pat ir nenaudinga – Rusija yra viena stambiausių Tadžikistano investuotojų. Be to, prorusiškam, valdžioje Rusijai padedant dar nuo 1992-ųjų išlikusiam prezidentui Emomaliui Rachmonui Rusijos nusisukimas veikiausiai reikštų ir jo politinės „karjeros“ pabaigą. Kažin ar Tadžikistano politinis elitas labai veržtųsi dėl Irano mesti iššūkį Rusijai. Rusija tai žino. Be kita ko, jos santykiai su Iranu gana geri ir ji yra suinteresuota tarpusavio bendradarbiavimu. Rusija, netgi nepaisydama nepalankios Teheranui TATENA agentūros ataskaitos dėl urano sodrinimo programos vystymo, griežtai kritikavo naujas Vakarų sankcijas Irano atžvilgiu. Vėlgi iš dalies dėl pragmatinių sumetimų: balandžio pabaigoje Rusijos pareigūnai pareiškė, kad Rusija mato Iraną kaip vertingą partnerį energetikoje. Skaičiuojama, kad Irane yra 17–20 proc. pasaulio dujų ir 12–15 proc. naftos rezervų (visgi kyla klausimas, ar Iranas jau toks geras energetinis partneris, dažnai abiejų šalių santykiai labiau primena konkuravimą, o ne bendradarbiavimą).

Ar JAV taip lengvai atiduos savo įtaką regione?

Tadžikistanas veikiausiai nepalaikys JAV sankcijų Iranui ir bent kol kas Vašingtonas neturi svertų, kaip jį paveikti, o štai be Irano pinigų tadžikų ekonomikos lauktų skaudus kritimas. Jeigu viskas vyks kaip žadama, 2014-aisiais JAV įtaka regione dar labiau sumažės, nes tada turėtų būti išvestos pajėgos iš Afganistano. Nepaisant nesenų Baracko Obamos pakartotinių patvirtinimų, kad taip ir bus, tuo negalime būti tikri. Maža tikimybė, kad JAV taip paklusniai užleis savo įtakos zoną kam nors kitam. Kovo viduryje Barackas Obama vienam radijui pareiškė, kad nepritaria „skubotam pajėgų išvedimui iš Afganistano“. Esą „svarbu užtikrinti, kad pasitrauktume atsakingai, kad netektų galiausiai grįžti“. Ką reiškia „skubotas“ ir ką „atsakingas“, – kiekvieno interpretacijos reikalas.

Tiesa, jau po poros dienų Afganistano prezidentui Hamidui Karzajui dar kartą patvirtinta, kad JAV pajėgos visą atsakomybę už saugumą šalyje perduos į afganų rankas iki 2014 metų pabaigos. Visgi tai, kad aukščiausias pareigūnas dar leidžia sau suabejoti, ar jau išvesti pajėgas būtų „atsakinga“, gali reikšti, kad ruošiama dirva pasilikti. Tai gal tik smulkmena, tačiau NATO svarsto sumažinti Afganistano policijos ir kariuomenės finansavimą beveik dviem trečdaliais, savo ruožtu afganai įspėja, kad finansavimo sumažinimas stums į pavojų šalies saugumą. Nors logiška, kad NATO išlaidos privalėjo sumažėti dėl ekonominio sunkmečio, tačiau realu, kad taip Afganistanas ruošiamas tapti „sukalbamesniu“, nes atsiras realus pavojus, jog afganų pajėgos bus per silpnos užtikrinti šalies stabilumą.

http://apzvalga.eu/vamzdziu-ir-begiu-politika-%E2%80%93-nuo-teherano-iki-dusanbes.html

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on gegužės 15, 2012, in Tarptautiniai santykiai and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: