Rusijos energetinė įtaka Lietuvai: ar įgijome imunitetą politinėms manipuliacijoms?

Balandžio pradžioje plačiai nuskambėjo žinia apie nepavydėtiną Moldovos situaciją: pasibaigus energetinių išteklių tiekimo sutarčiai, Rusijos koncernas „InterRAO JES“ ir Ukrainos prorusiško oligarcho Rinato Achmedovo valdomos bendrovės pareikalavo iš Moldovos už tiekiamą elektros energiją mokėti maždaug penktadaliu daugiau nei iki tol. Kadangi Moldova yra beveik visiškai priklausoma nuo energetinių resursų importo (importuoja 75–80 proc. ūkyje suvartojamos energijos), ją įspraudė į kampą. Nors iš pradžių šalies vyriausybė atsisakė patvirtinti naująsias kainas, kai jai nutraukė elektros tiekimą, neturėdama kito pasirinkimo, Moldova sutiko mokėti brangiau. Be abejo, po šios istorijos suskubta dairytis tiekimo alternatyvų.

Lietuvos energetinės priklausomybės nuo Rusijos ir galimų to pasekmių problematika jau ne vienus metus išlieka politinės darbotvarkės prioritetu. Žinant mūsų pažeidžiamumą, kyla klausimas: ar Moldovos situacija galėtų pasikartoti ir Lietuvoje?

Reikia pripažinti, kad esame kur kas geresnėje padėtyje: vis dėlto Moldova yra vargingiausia Europos valstybė, daug labiau priklausoma nuo Rusijos, o Lietuva – Europos Sąjungos narė – yra kur kas ekonomiškai stipresnė, daugelyje sričių jau spėjusi išsivaduoti nuo per didelės didžiosios kaimynės įtakos ir aktyviai besistengianti įgyvendinti strateginius energetinius projektus.

Priminsiu, kad elektros energijos sektoriuje vykdomi Visagino atominės elektrinės (VAE), elektros tinklų jungčių su Lenkija (LitPol Link) ir Švedija (NordBalt) projektai; planuojama įrengti dar vieną Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės bloką, padėsiantį reguliuoti energetinės sistemos darbą išlyginant apkrovų netolygumus; taip pat jau šį rugsėjį turėtų būti pradėtas eksploatuoti naujas kombinuoto ciklo dujų turbininis blokas Elektrėnuose, padidinsiantis elektros gamybos našumą ir sumažinsiantis gamybos savikainą. Dujų sektoriuje bandoma įgyvendinti suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projektą ir pastatyti požeminę suskystintųjų gamtinių dujų saugyklą, nutiesti dujotiekius Lietuva–Lenkija (iki2018 m.), o šalies viduje – Jurbarkas–Klaipėda (iki 2013 m.).

Nepaisant šių lengvinančių aplinkybių, Lietuvos energetinė priklausomybė tebėra per didelė ir tai kelia pavojų nacionaliniam interesui. Pernai Lietuva importavo 65 proc. šalyje suvartotos elektros energijos (iš jų 51 proc. – iš Rusijos), nors jau 10 proc. elektros importo rodiklis laikomas rizikos veiksniu. Be to, matyti importo augimo tendencija – 2010 metais importas siekė 58 procentus. Išliekame daugiausia elektros importuojančia ES valstybe: Rusijai kiekvienais metais vien už elektrą ir dujas, reikalingas elektros gamybai, sumokame apie 2 mlrd. litų, iš viso už energetinius išteklius jai atitenka apie 3–4 mlrd. litų kasmet.

Su gamtinių dujų importu padėtis panaši. Akivaizdu, kad „Gazprom“ kainų politika Lietuvai nedėkinga. Rusijos monopolininkui už dujas mokame trečdaliu daugiau nei, pavyzdžiui, kai kurios ES šalys. Kadangi bent kol kas dujų tiekimo alternatyvų neturime, Lietuva negali pasipriešinti ar tiesiog atsisakyti „Gazprom“ paslaugų. Šiuo požiūriu mūsų situacija panaši į Moldovos ir, kol tai nepasikeis, išlieka rizika, kad tuo gali būti vienaip ar kitaip pasinaudota atitinkamiems interesams realizuoti.

Apie šalies energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir ar Lietuvoje galėtų nutikti taip, kaip nutiko Moldovoje, kalbamės su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku Arvydu Anušausku.

***

Kovo pabaigoje išplatintame NSGK pranešime spaudai rašoma, kad, remiantis Valstybės saugumo departamento veiklos ataskaita, Lietuvos energetinės nepriklausomybės užtikrinimo projektams daroma didelė įtaka iš šalies. Taigi kas tą įtaką daro ir dėl kokių priežasčių?

Kai kalbėjau apie įtaką iš šalies, pirmiausia turėjau galvoje kitų šalių monopolininkus, tiekiančius Lietuvai reikalingus energetinius išteklius. Matydami Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekį, jie stengiasi išlaikyti esamą situaciją, nes taip gauna didesnį pelną. Rusijos koncernas „Gazprom“ dėl monopolinių kainų už tiekiamas dujas iš Lietuvos gauna didžiulius viršpelnius. Pirkdami dujas gamybai ir buičiai, kasmet Rusijai sumokame apie 3,7 mlrd. litų. Iš viso 2011 metais „Gazprom“ sumokėta 3,683 mlrd. litų, o be bendrovės „Achema“ – 2,112 mlrd. litų. Bent trečdalį šios sumos permokame, nes neturime alternatyvių dujų tiekėjų.

„Gazprom“ nėra suinteresuotas, kad viršpelniai, kasmet atitenkantys Rusijai, pasiliktų Lietuvoje ir kaip bet kuris monopolininkas darys, ką tik gali, kad to nenutiktų. Kaip tai daroma – čia jau kitas klausimas. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra stambių vartotojų, suinteresuotų pigesniais resursais, – juos į savo pusę patraukti paprasta, tereikia pasiūlyti nedideles laikinas nuolaidas. Šioje vietoje reikia suprasti, jog ilgesnėje laiko perspektyvoje susitarimai su „Gazprom“ patiems vartotojams gali būti ekonomiškai nenaudingi. Taip pat galima konstatuoti, jog susitarimus „Gazprom“ mėgina pasirašyti ne tiek dėl klientų išlaikymo, kiek dėl Lietuvoje planuojamų įgyvendinti dujų tiekimo diversifikavimo projektų, bandydamas juos jei ne sužlugdyti, tai bent jau pristabdyti.

Kaip manote, kiek Lietuvos energetinės priklausomybės išlaikymas Rusijai svarbus kaip verslas, o kiek kaip politinis svertas?

Rusijos interesai akivaizdūs – ji gauna didelį pelną. Vis dėlto, be Rusijos valdžios atstovaujamo verslo monopolininko ekonominio intereso, svarbesni išlieka politiniai motyvai. Taigi, nors piniginiai srautai už energetinius resursus į Rusiją dideli, verslo interesas energetikoje tėra antrinis. Esminis dalykas – išlaikyti Baltijos šalis priklausomas nuo Rusijos resursų.

Jeigu pasižiūrėtume į Baltijos valstybių importo ir eksporto struktūrą ir nekreiptume dėmesio į žaliavas, pamatytume, kad jau praktiškai išsilaisvinome iš Rusijos įtakos sferos. Aišku, Rusijos rinka mums svarbi kaip ir kiekvienai kitai valstybei, bet ji nėra lemiama, svarbiausia rinka – Europos Sąjunga. Tačiau su resursais yra kitaip – esame priklausomi nuo Rusijos. Jei ši priklausomybė išnyktų, pagaliau būtų sudarytos sąlygos garantuoti Lietuvos nacionalinį saugumą ir tapti visaverte ES valstybe su diversifikuotu išteklių tiekimu, kuria būtų sunku manipuliuoti.

Tokių absoliučiai priklausomų valstybių kaip Baltijos šalys ES beveik nėra. Dauguma jų turi susikūrusios daugiau resursų tiekimo galimybių, kad, kai reikės priimti kokius nors lemiamus politinius sprendimus dėl vidaus ar užsienio politikos, galėtų veikti savarankiškai, nekreipdamos dėmesio į bet kokį spaudimą iš išorės, ir nesižvalgyti pro petį, ar teisingai elgiasi.

Daug kas linkę kalbas apie „jėgas“, trukdančias įgyvendinti energetinius projektus Lietuvoje, vertinti arba kaip konspiracines teorijas, arba kaip bandymą nusimesti politinę atsakomybę dėl sunkiai sprendžiamų problemų. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?

Esame priklausomi nuo monopolininko ir, natūralu, jog bet kokių alternatyvų kūrimas susiduria su pasipriešinimu. Kaip minėjau, ne vien iš verslo, bet ir politinių sluoksnių: siekiama Rusijai nepalankius planus sumenkinti, sukurti neigiamą informacinį foną aplink juos, kelti abejones, ar jie reikalingi, ar Lietuva pajėgi juos įgyvendinti, galiausiai – ar tai apsimoka. Rusijos ranka šiame sektoriuje akivaizdi. Užtenka prisiminti nesenus įvykius Lietuvoje, susijusius su Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos privatizavimu, Būtingės terminalu kaip alternatyva naftos tiekimui per „Družba“ naftotiekį. Kas tada dėjosi atsimename, žinome, koks tada buvo kuriamas neigiamas informacinis fonas.

Priminsiu, kad tada Rusija nusprendė netiekti naftos naftotiekiu „Družba“, teisindamasi neva pernelyg dideliu šios „Družba” atšakos nusidėvėjimu. Pagal ekonominę verslo logiką jai tai buvo visiškai nenaudinga, tačiau vis vien taip buvo pasielgta dėl politinių motyvų. Tuo pat metu girdėjosi gąsdinimų, kad dabar be „Družba“ tiekiamos naftos „Mažeikių nafta“ kone apskritai nebegalės funkcionuoti ir panašiai. Tokį Rusijos atsaką sukėlė tai, kad Lietuva nepasiūlė Rusijos kompanijoms privatizuoti „Mažeikių naftos“, o pasirinko Lenkijos koncerną „PKN Orlen“. Nepaisant to, galiausiai tą pačią naftą imta atsigabenti iš Rusijos. Tiktai jau tanklaiviais ir jau kokiais 100 mln. dolerių per metus brangiau. „Družba“ atveju aiškiai pademonstruota, kaip Rusija suinteresuota išlaikyti savo energetinę įtaką.

Sakote, kad Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos vis dar yra stipri, taigi mano klausimas būtų: kiek šiuo metu Rusija galėtų manipuliuoti Lietuva, priimant svarbius politinius sprendimus?

Per pastaruosius dešimt metų įvyko esminių pasikeitimų Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje. Taigi, sakyčiau, Rusija savo geriausią laiką praleido: gerokai didesnės galimybės paveikti Lietuvos politiką buvo prieš kokį dešimtmetį negu dabar. Lietuvai tapus NATO ir ES nare, tai pasidarė kur kas sunkiau. Vis dėlto net ir dabar, nors situacija visiškai pasikeitė, siekiama Baltijos valstybes parodyti kaip nevisavertes ES valstybes, šalis, kuriomis ne itin verta pasitikėti, į kurias galbūt ir investuoti nereikėtų. Apie mus tebėra skleidžiama daug dezinformacijos. Tai vyksta, tačiau nemanau, jog Rusija šiuo metu galėtų paveikti Lietuvos politinius sprendimus. Taip, daryti tam tikrą įtaką netiesiogiai – gali (bet tai savais svertais gali ir kitos valstybės), tačiau tiesiogiai nulemti – nebe.

Esate viešai išreiškęs susirūpinimą dėl informacinio lauko Lietuvoje, būtent  kad kyla daug klausimų dėl žiniasklaidos priemonių priklausomybės ir jų savininkų daromos įtakos. Gal galėtumėte tai pakomentuoti plačiau? Ar daug žiniasklaidos priemonių yra susijusių su rusišku kapitalu?

Neigiamo žiniasklaidos lauko iškart nesiečiau su Rusija, nes suinteresuotų pusių, kad energetiniai projektai nebūtų įgyvendinti, yra ir pačioje Lietuvoje. Dėl politinių motyvų, dėl populistinių motyvų ar dar kitokios motyvacijos, matantys kitokią šalies raidą, turintys resursų, turintys galimybių… Galima tęsti ilgai. Deja, mūsų žiniasklaidos savireguliacijos mechanizmas neveikia taip, kaip turėtų, tad ji yra dar lengviau pažeidžiama nei politinė valdžia. Dalis žurnalistų tai mato ir bando spręsti šias problemas, tačiau kol kas sėkme pasidžiaugti negalime, o savarankiška žiniasklaida be galo svarbi – dažnas energetinis projektas gali būti sužlugdytas dar pradinėje stadijoje, tiesiog sukuriant neigiamą informacinį foną jo atžvilgiu. Ką matome dabar? Apie energetinius projektus rašančių gerai arba neutraliai yra daug mažiau negu rašančių blogai. Galime pamąstyti, kur tokia situacija veda.

Kaip vertinate gana paplitusį Lietuvos verslo subjektų požiūrį, kad verslo santykiai tarp jų ir Rusijos yra vienas dalykas, o valstybės vykdoma energetinio saugumo politika – kitas, ir antrasis neturi trukdyti pirmajam? Ar galima sakyti, kad toks lietuviško verslo požiūris kenkia nacionaliniam interesui?

Žinau, kad tas požiūris egzistuoja, sako: „mes norime plėsti santykius su Rusija“ ir panašiai. Jeigu tai būtų XIX aukso ieškotojų amžius, kai buvo įsavinami JAV laukiniai Vakarai, tai būtų galima suprasti tokią logiką. Vis dėlto verta tik stebėtis, kodėl tos anuometės laukinių Vakarų logikos tiek daug ir dabar. Mano galva, apskritai keistas dalies verslo požiūris, kad valstybė yra kažkas, kas trukdo verslui. Juk tai yra tas veiksnys, kuris siekia sudaryti sąlygas kuo palankesniam verslo funkcionavimui. Pati valstybė yra suinteresuota, kad verslas joje klestėtų.

Nors Rusijos rinka didelė, bet ji toli gražu ne visada prognozuojama. Kaip žinia, ten politiniais sprendimais galima sužlugdyti bet kokį verslą. Lietuvos valdžia nacionaliniam verslui santykiuose su Rusija pirmiausia stengiasi padėti per ES institucijas, vėlgi pirmiausia dėl minėtų Rusijos politinių sluoksnių polinkio daryti verslui dirbtines kliūtis. Šia kryptimi nuosekliai judama, pavyzdžiui, Lietuva nesipriešino Rusijos stojimui į Pasaulinę prekybos organizaciją, siekiančią, kad organizacijos šalyse narėse nebūtų sudaromos dirbtinės kliūtys verslui.

Visada labai stebiuosi, kai dalis verslininkų, gal per glaudžiai susijusių su Rusijos verslu, skleidžia abejones, ar bus naudingi Lietuvai energetiniai projektai. Juk bet kokiu atveju investicijos Lietuvoje yra naudingos skatinant verslą apskritai. Taigi, jeigu statome atominę elektrinę, tai nereiškia, kad tik japonų verslas bus paskatintas – naudos gaus ir Lietuva. Ir dar didelės. Džiugu, kad nemaža dalis verslininkų mato bent dešimtmečio ateities perspektyvas – iki 2020 metų turi būti įgyvendinti visi energetiniai projektai – ir suvokia, jog jau po 2020-ųjų gali būti sukurtos naujos, tam pačiam verslui geresnę veikimo terpę užtikrinančios sąlygos.

Kaip manote, ar nėra taip, kad Lietuvoje valstybės saugumo samprata susiveda vien į energetinį saugumą? Tai yra sėkmė ar nesėkmė šiame sektoriuje pradėta laikyti kaip nacionalinis saugumas apskritai, o juk jį priimta skirstyti į ekonominį, socialinį saugumą, informacinį/komunikacinį, karinį saugumą…

Visiškai sutinku, kad viskas valstybėje tarpusavyje glaudžiai susiję ir nacionaliniam saugumui neabejotinai svarbios ir kitos išvardintos sferos. Negalime sakyti, kad vien energetinė nepriklausomybė garantuos valstybės saugumą – visi paminėti nacionalinio saugumo sluoksniai turi eiti kartu. Jei neužtikrinsime informacinio fono, tai energetiniai projektai įstrigs dėl sukurto visuomenės nepasitikėjimo. Neužtikrinsime socialinio ar ekonominio saugumo – tai per kurį laiką pažeis kitas saugumo sferas. Paprastas pavyzdys: jei nebus pakankamo ekonominio saugumo, dalis žmonių emigruos, o tai gali pakeisti nusistovėjusią visuomenės struktūrą. Taigi viskas tarpusavyje susipynę ir kitoms saugumo sferoms reikalingas toks pats dėmesys kaip energetikai.

_____________________________________________

TRUMPAI

Energetikos ministerijos skaičiavimai rodo, kad

  • kasmet Rusijai vien už elektrą ir dujas elektrai gaminti sumokame apie 2 mlrd., už visus išteklius – tarp 3–4 mlrd. litų;
  • VAE projekto įgyvendinimas pritrauktų 10–14 mlrd. litų tiesioginių investicijų – tai būtų didžiausia investicija Lietuvos istorijoje, o Lietuvos statybų sektorius gautų užsakymų bent už 5 mlrd. litų;
  • vien VAE statybos aikštelėje ir aptarnaujančiame sektoriuje turėtų būti sukurta apie 6 tūkst. darbo vietų;
  • energetika laikoma vienu iš tų sektorių, kuriame sukurta darbo vieta sukuria darbo vietų kituose sektoriuose;
  • ilguoju laikotarpiu VAE prie BVP augimo prisidėtų 30 mlrd. litų, kasmetines biudžeto įplaukas padidintų 5 mlrd. litų.

http://geopolitika.lt/?artc=5373

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on gegužės 11, 2012, in Energetika, Saugumas, Tarptautiniai santykiai and tagged , , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: