„Nėra blogų vaikų“

2008 metais įsigaliojusiu Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymu pirmą kartą šalies istorijoje reglamentuota, kaip reikėtų dirbti su elgesio problemų turinčiais ar nusikalsti linkusiais vaikais, stengiantis juos kuo geriau integruoti į visuomenę. Tai yra ne baudžiant, o per socializaciją ir ugdymą.

Pirminiame įstatyme buvo taisytinų dalykų, tad jam tobulinti buvo sudaryta darbo grupė. To rezultatas – nauja 2010 metų įstatymo redakcija. Viena pagrindinių naujovių – numatyta, kad kiekvienoje savivaldybėje ir kiekvienoje mokykloje turi būti vaiko gerovės komisija, sprendžianti dėl minimalių ir vidutinių priemonių taikymo. Įdėtos pastangos neabejotinai davė rezultatų, tačiau per tą laiką teko susidurti su naujais iššūkiais, kuriuos taip pat reikia įveikti.

Taip per parlamentinės kontrolės klausymus kalbėjo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė, Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė, kuriuose šalies savivaldybių administracijų vaiko gerovės komisijų, vaiko teisių apsaugos tarnybų bei atitinkamų valstybinių įstaigų atstovai sprendė, kaip galima patobulinti  Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą ir pakoreguoti dabartinę šios srities praktiką.

„Kokios yra minimalios priežiūros priemonės? Lankymasis pas reikiamą specialistą, vaikų dienos ar jaunimo centro lankymas, įpareigojimas tęsti mokymąsi kitoje mokykloje, mokytis pagal atitinkamas programas, įpareigojimas būti namuose nustatytu laiku, draudimas lankytis neigiamą įtaką darančiose vietose, nebendrauti su tam tikrais žmonėmis… Minimali priežiūra vykdoma neatskiriant vaiko nuo šeimos, jo gyvenamoje vietovėje. Tuo tarpu, kai situacija sudėtingesnė ir vaiko prasižengimai didesni, pavojingesni jam ir visuomenei, nuo 14 iki pilnametystės gali būti pritaikomos vaiko vidutinės priežiūros priemonės. Tada vaikas ugdomas ir prižiūrimas socializacijos centre, t. y. atskyrus jį nuo tėvų ar globėjų“, – dėstė V. V. Margevičienė.

Mokykla – visų blogybių šaltinis?

Socialinių mokslų profesorė Irena Leliūgienė laikosi nuomonės, kad mokykla turi būti ne ta įstaiga, kuri baudžia, o ta kuri vaiką supranta. „Mokykla turėtų būti ta vieta, kuri apgaubia vaiką meile ir rūpesčiu, kur jis jaučiasi saugus. Kad vaikai nebijotų mokyklos, reikia keistis ir kai kuriems mokytojams, leidžiantiems sau per daug. Deja, pati žinau tokių pavyzdžių, kada ant vaikų šaukiama, keikiamasi prie jų“, – sakė profesorė. I. Leliūgienės manymu, tokiems žmonėms būtina kuo greičiau kelti kvalifikaciją, įgyti daugiau darbui reikalingų žinių.

„Kalbame, kad reikia padėti vaikui, bet ar nereikia padėti tiems, kurie padeda vaikui? Gyvename nuolatiniame pokyčių kontekste, tad mums reikia mokymų, reikia numatyti materialiuosius resursus. Įstatymas neblogas, pagal jį galima dirbti, bet jame turi būti numatyta ir tai“, – pritarė Alytaus savivaldybės administracijos švietimo skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas.

Tuo tarpu švietimo ir mokslo viceministras Vaidotas Bacys mano, kad visuomenė linkusi laikyti mokyklą kalta dėl visko, kas vyksta su vaikais ar jaunimu, o tai nėra sąžininga. „Mokykla mūsų visuomenėje tapo atsakinga už visas sėkmes ir nesėkmes, tad šviečiamiečių niekada nepalieka baimė – jie amžinai lieka kalti dėl ko nors. Taip, kartais prirūksta įgūdžių, deja, mokytojas nėra iš dangaus nukritusi tobula asmenybė“, – teigė viceministras.

„Skaudamos“ vietos

„Gerai, kad įstatymas priimtas, padaryti pakeitimai racionalūs, vis dėlto reikėjo daugiau pagalvoti kaip jį įgyvendinti. Dauguma savivaldybių vaiko gerovės komisijos dirba visuomeniniais pagrindais, mažinami darbuotojų etatai, finansavimas, o čia dar daugiau darbo prideda. Deja, visko nespėsi“, – teigė Berta Zaleckienė, Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos švietimo skyriaus vedėja.

Vaiko teisių apsaugos tarnybų vadovų asociacijos pirmininkė Aldona Striaukienė pritarė, jog įstatymo įgyvendinimui reikėjo skirti daugiau lėšų, nes didžiojoje dalyje savivaldybių nėra išvystytos infrastruktūros ir sudėtinga tinkamai jį įgyvendinti.

Aktualiausia problema A. Striaukienė išskyrė minimalios priežiūros taikymą. Anot jos Lietuvos regionuose trūksta dienos centrų, jaunimo mokyklų ar kompetentingų psichologų, galinčių ją teikti. „Neturime jokio socializacijos centro Žemaitijoje, nors teoriškai vaikui turėtume taikyti vidutinės priežiūros priemones artimame socializacijos centre. Vaiką tenka vežti iš vieno Lietuvos galo į kitą, pavyzdžiui, iš Klaipėdos į Vilnių. Tam reikia tiek laiko, tiek pinigų, kurių trūksta“, – dėstė A. Striaukienė.

B. Zaleckienė atkreipė dėmesį į aktualią emigracijos problemą. Jos manymu, per daug priekaištaujama mokykloms, nes visgi tai tik ugdymo įstaiga ir svarbesnį vaidmenį vaiko ugdyme turi vaidinti šeima. Anot jos,  jei tėvai emigruoja ir vaikai lieka su močiute ar vos vyresniu broliu, sese, atsiranda psichologinių problemų, kurias, nori nenori, atsineša į mokyklą.

Atkreiptas dėmesys į būtinybę apibendrinti savivaldybių patirtį, kelti švietimo, socialinių darbuotojų kvalifikaciją, parengti bendras metodines rekomendacijas, o tarp vaiko gerovės srityje veikiančių institucijų intensyvinti bendradarbiavimą, efektyviau išnaudoti jų turimus resursus.

Mokyklų (ne)lankymas

Švietimo ir socialiniai darbuotojai išreiškė susirūpinimą dėl patiriamų sunkumų, bandant tiksliai nustatyti, kiek yra vaikų, kuriems reikalinga pagalbą. Neretai nutinka taip, kad savivaldybės sąrašuose kaip nelankantys mokyklos įrašomi vaikai, kurių tėvai kur nors išvykdami nesivargina deklaruoti jų išvykimo ar pranešti apie tai mokyklos administracijai.

Anot švietimo ir mokslo viceministro V. Bacio, šią problemą padėtų išspręsti paprasti techniniai dalykai. „Mąstome apie tokią pataisą, kad išvykdamas žmogus turėtų užpildyti grafelę, kur nurodytų su kuo palieka vaikus, taip pat turi būti įtvirtinta prievolė išregistruoti vaiką“, – teigė jis.

Nestokota konstruktyvaus konkretumo

Anot Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos vyr. specialisto Vyginto Aukštuolio, reikia skubiai keisti apatinę vidutinės priežiūros ribą – ji turi tapti žemesnė.

„Už daugelį populiariausių nepilnamečių padaromų nusikaltimų – vagystes, apiplėšimus – numatyta baudžiamoji atsakomybė. Pasirodo, 14 metų vaikai puikiai žino šitą nuostatą, todėl sulaukusių tokio amžiaus nusikalstamumo kreivė bent jau Kauno mieste leidžiasi žemyn. Daugiausiai tokių nusikaltimų padaro 12-13 metų vaikai, neatsakantys pagal baudžiamojo kodekso nuostatas ir drąsiai darantys tokius nusikaltimus. Ypač kai tam juos paskatina vyresni vaikai, organizuojantys tam tikras mažamečių nusikaltėlių gaujas. Kaip matome, amžiaus cenzas turėtų būti mažinamas bent iki 12 metų, nors aš siūlyčiau tai daryti nuo penktos klasės, t. y. kad tokius vaikus jau būtų galima siųsti į socializacijos centrus ir taikyti vidutinės priežiūros priemones“, – kalbėjo vaiko teisių apsaugos specialistas.

Tai argumentuota ir tuo, kad taikant vidutinę priežiūrą jaunesniame amžiuje, socializacijos procesas veiksmingesnis, tam reikia mažiau laiko.

Profesorės I. Leliūgienės įsitikinimu, kiekvienoje seniūnijoje turėtų būti gatvės pedagogas. „Tai nereiškia, kad jis dirbs gatvėje – jis tiesiog neturi susikoncentruoti į popieriukus, kas ten už kiek valgys, o turi būti tarpininkas tarp mokyklos ir bendruomenės. Būtina atstatyti pasitikėjimą“, – aiškino ji.

Dauguma pasisakiusiųjų pritarė, jog socializacijos centruose reikalingas griežtesnis vaikų paskirstymas – tiek pagal amžių, tiek pagal problemų sunkumą, be to, svarstyta apie vieną ar du socializacijos centrus, skirtus rimtų psichinių sutrikimų turintiems vaikams.

Daugiau galių socializacijos centrams

„Mes turime ne kalėjimus, o socializacijos centrus, bet pagalvokite, kiek problemų visiems padaro iš jų pabėgęs vaikas. Praėjusiais metais vienas mūsų mokinys pabėgo septynis kartus, o paskutinį kartą jį sugavo paeliui į Prancūziją, iš kur jis norėjo patekti į Didžiąją Britaniją“, – teigė V. Aukštuolis.

Specialistas taip pat siūlė socializacijos centrui suteikti laikinojo vaiko globėjo ar rūpintojo statusą. Tai argumentuota tuo, kad kartais vaikai pabėga, nusikalsta, o teismai priteisia atlyginti žalą tėvams ar globėjams, nors vaikas nusikaltimą padaro gyvendamas socializacijos centre arba pabėgęs iš jo, kas yra nelogiška.

Vaikai – mūsų veidrodis

„Japonų patarlė sako, kad vaikai nepanašūs į savo tėvus – jie panašūs į laikmetį. Laikmetį gyvename sudėtingą ir vaikai viską taikliai atspindi. Kaip elgiamės mes – taip pat. Taigi jauskime atsakomybę ir būkime jiems tinkamas pavyzdys. Be to, nepamirškime, jog Lietuvoje nėra blogų vaikų – yra tik kitokių – ir gal dar nemokame dirbti su jais“, – sakė klausymų organizatorė V. V. Margevičienė.

Dialogas - Nepriklausomas švietimo savaitraštis - mokytojų laikraštis

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on kovo 15, 2012, in Visuomenė and tagged , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: