Turtingos žemės prakeiksmas

Suvokiant, kad netinkamas gamtinių išteklių naudojimas prisideda prie Afrikos žemyno (o kartu ir viso globalaus pasaulio) nestabilumo, praėjusiais metais JAV buvo priimtas vadinamasis „Dodd-Frank“ įstatymas (angl. The Dodd- Frank Wall Street Reform and Consumer Protection Act). Jame, be kita ko, nustatyta, kad naftos ir naudingųjų išteklių gavybos kompanijos privalo periodiškai teikti duomenis, kiek jos, veikdamos šiame sektoriuje, moka kitų šalių valdžiai. Tikimasi, kad ši viešai prieinama informacija mažins pačių kompanijų savivalę, o skurdžių, tačiau išteklių turtingų valstybių gyventojams suteiks galimybę stebėti, ką daro jų politiniai vadovai, ir reikalauti, kad už išteklius gaunamos pajamos tarnautų visuomenės, o ne išrinktųjų gerovei. Svarbiausias siekis – nutraukti ryšį tarp konkurencijos dėl išteklių ir kylančių ginkluotų konfliktų.

JAV „Dodd-Frank“ įstatymu reglamentuotas gamtinių išteklių gavybos sektorius sukėlė rezonansinę reakciją: susilaukė vienos įtakingiausių Europos Sąjungos šalių – Prancūzijos – prezidento Nicolas Sarcozy palaikymo, netrukus susidomėjimą parodė Didžioji Britanija, o galiausiai buvo prakalbta apie analogiškos tvarkos nustatymo aktualumą ir kitose šalyse. Šių metų gegužės pabaigoje Dovilyje (Deauville, Prancūzijoje) vykusiame G-8 viršūnių susitikime buvo pareikštas Didžiojo aštuoneto valstybių pritarimas naujo teisinio reglamentavimo įvedimui, kuris, bendradarbiaujant su skurdžiomis šalimis, užtikrintų didesnį natūraliųjų išteklių gavybos sektoriaus skaidrumą. Darbai jau juda: Europos Komisija paskelbė, kad dirba prie įstatymų pasiūlymų ir tikisi juos pateikti iki šio rudens.

Noras užvaldyti naudinguosius išteklius didina nestabilumą, prievartos tikimybę ir tai tampa ne tik vienu svarbiausių konfliktų finansavimo būdų, bet ir motyvuoja juos pradėti arba tęsti. Konfliktai, pilietiniai karai komercializuojami, stengiamasi susikurti/išlaikyti galimybę išgauti ir parduoti išteklius, o gautos lėšos panaudojamos nelegaliai ar valdantiesiems priešiškai maištininkų veiklai, pilietiniams neramumams finansuoti.

Sieros Leonės pavyzdys

Globalizacijos laikais, geografiniam veiksniui netekus ankstesnės svarbos, kilę neramumai nebegali būti sustabdomi valstybių sienų. Kiekviena šalis turi būti suinteresuota bendros tarptautinės situacijos stabilumu. Į Afrikos atsilikimo, joje vykusių/vykstančių konfliktų priežastis reikia žiūrėti kompleksiškai (kolonialistinė žemyno patirtis, etninė, religinė nesantaika, Šaltajame kare „kitų krauju“ kovojusių supervalstybių – JAV ir SSRS – ambicijos, galimybė pasipelnyti iš nestabilumo ir bendradarbiavimo su diktatoriais ir kt.) ir suvokti Juodojo žemyno problematiką – tarptautinei bendruomenei būtina sušvelninti iš ten sklindančią neigiamą įtaką. Viena iš galimybių tai pasiekti – dėmesys sėkmingiems Afrikos problemų sprendimų scenarijams, vienas pavyzdžių – Siera Leonės „kruvinųjų“ deimantų atvejis. Apie šį pilietinį karą buvęs Sieros Leonės ambasadorius Ibrahimas Kamara JT Saugumo Tarybai yra tiesiai pareiškęs: „Konflikto šaknys yra ir išlieka – deimantai, deimantai, deimantai“.

Vadinamieji „kruvinieji“ deimantai išgaunami rankomis karo zonoje arba regioninių, pilietinių konfliktų metu ir, nelegaliai išgabenus iš šalies, parduodami pasaulio deimantų rinkose. Taigi Siera Leonėje, anglakalbėje Vakarų Afrikos konstitucinės demokratijos valstybėje, galinčioje pasigirti deimantų, aukso, rutilo, boksito ir kitais naudingaisiais ištekliais, apie dešimtmetį (nuo 1991-ųjų realiai iki 2001-ųjų, oficialiai iki 2002-ųjų) truko žiaurus šalį nuniokojęs pilietinis karas, iš namų išstūmęs apie trečdalį (2 mln.) šalies gyventojų. Nors Siera Leonė turi daug vertingų gamtinių išteklių, tai jai nepadėjo užtikrinti didesnio ekonominio, politinio stabilumo ar gerovės gyventojams, o veikiau tapo svaria priežastimi, neleidusia greičiau baigti konflikto.

Pilietinio karo kibirkštis Siera Leonėje buvo įplieksta situacijos kaimyninėje Liberijoje, kurioje tada irgi vyko pilietinis karas. Buvęs Liberijos prezidentas Charlesas Tayloras Siera Leonėje padėjo įkurti Revoliucinį suvienytąjį frontą (angl. The Revolutionary United Front, arba RUF) ir teikė jam karinę ir piniginę paramą, reikalaudamas atsilyginti vadinamaisiais „kruvinaisiais deimantais“ (tai patvirtino ir Tarptautinis tribunolas). Per Siera Leonės pilietinį karą su oficialia valdžia kovojo būtent šie turtingi ir gerai apginkluoti Revoliucinio suvienytojo fronto maištininkai. Abiejų pusių konkurencija dėl įtakos deimantų turtinguose regionuose per visą pilietinį karą buvo tiek neatsiejama kovos taktikos dalis, tiek propagandos instrumentas. Pavyzdžiui, RUF maištininkai, bandydami savo veiksmam suteikti daugiau legitimumo, aiškino, kad šalies valdžia korumpuota ir jos rankose ištekliai naudojami netinkamai, šalis negauna jokios naudos ir t. t. Savo ruožtu oficiali valdžia apie RU F skleidė panašių nuotaikų persmelktą informaciją.

Pilietinio karo metu dauguma žymios aplinkosaugos organizacijos „Global Witness“ ekspertų buvo nuomonės, kad daugiau apribojus Siera Leonės maištininkų laisvę prekiauti deimantais, būtų sumenkęs RUF potencialas tęsti konfliktą su šalies valdžia. Organizacijos duomenimis, sukilėliai, bendradarbiaudami su deimantų verslu besiverčiančiomis kompanijomis ir pasinaudodami jų suteikiamu „tarptautinių kelių atvirumu“, iš nelegalios deimantų prekybos kismet uždirbdavo apie 200 milijonų dolerių ir už gautus pinigus toliau finansuodavo savo planus.

Apibendrinus galima teigti, kad viena iš priežasčių, kodėl pilietinis karas Siera Leonėje nesibaigė anksčiau (o kitose šalyse dar ir dabar nesibaigia), yra ta, kad dėl natūraliųjų išteklių vyko nuolatinė ginkluota kova, finansuojama iš pajamų, gaunamų už tuos pačius gamtinius išteklius. Išeiti iš šios situacijos buvo sudėtinga, nes net vienai pusei panorus atsisakyti žudynių ir siekti taikos, tai būtų komplikuota įgyvendinti – vienai pusei užleidus konkurencines pozicijas, kita nevaržomai galėtų stiprėti ir kaupti kapitalą, kas, be abejo, neišvengiamai atsisuktų prieš silpstančius priešininkus.

Teisinės priemonės – veiksmingos?

2000 metų vasarą Jungtinių Tautų Saugumo Taryba ėmėsi sankcijų ir paskelbė 18 mėnesių trukmės globalų draudimą eksportuoti nelegalius deimantus iš Siera Leonės. Taip buvo tikimasi atkirsti Revoliucinio suvienytojo fronto sukilėlius nuo jų esminio konfliktą finansuojančio šaltinio. Jau kitais metais pradėtas RUF karių nuginklavimas. Nors tarptautinėje bendruomenėje ir akademiniame pasaulyje nėra įsitvirtinusi nuomonė, kad būtent šios sankcijos lėmė pilietinio karo pabaigą, visgi įvykių seka logiškai suponuoja išvadą, kad tai tikrai prisidėjo prie konflikto pabaigos.

Aptariamas JT Saugumo Tarybos sprendimas ir priimta rezoliucija įgavo svorio, kai į ją stebėtinai teigiamai reagavo pasaulinė deimantų industrija. Industrijai didelę įtaką padarė Deimantų biuro Antverpene (Belgijoje) pozicija – jis paskelbė, jog daugiau neimportuos deimantų iš Sieros Leonės be atitinkamo kilmės sertifikato (kaip ir nutarė JT). Kadangi jis – didžiausias pasaulio deimantų prekybos centras, valdantis 80 procentų neapdirbtų ir apie 50 procentų apdirbtų deimantų rinkos, šitokia jo pozicija natūraliai padiktavo veikimo gaires visai deimantų rinkai.

Visgi gerų norų nepakako – neretai dalis kontrabandinių deimantų patekdavo į Belgijos, Izraelio, Ukrainos deimantų rinkas, o patekusių į rinką deimantų kilmę susekti sunku, jei suspėjama juos apdirbti ir nušlifuoti – beveik neįmanoma. Efektyvia priemone šiai problemai spręsti pasirodė besantis 2002 metais pradėtas „Global Witness“ organizacijos inicijuotas Kimberley procesas. Jo išdava – po metus trukusių derybų sukurta tarptautinė deimantų sertifikavimo schema, turėjusi užkirsti kelią nelegaliems deimantams patekti į globalią prekybos grandinę. Taip buvo sugriežtintas prekybos deimantais reglamentavimas ir tiesioginė kontrolė (deimantams gabenti naudojami specialūs konteineriai, vedama tiksli ir griežta dokumentacija, įvestas legalių deimantų krovinių gabenimo stebėjimas ir kt.). Be to, neapdirbtais deimantais prekiaujama tik su minėtąją schemą ratifikavusiomis šalimis – jų praėjusiais metais buvo 75. Šį kontrolės mechanizmą kontroliuoja Pasaulio prekybos organizacija (PPO): kilus įtarimams, kad gali būti nustatyto teisinio reglamentavimo pažeidimų, ji atsakinga už situacijos ištyrimą.

Kitas svarbus deimantų rinkos saugiklis – Tarptautinė deimantų taryba. Ši organizacija, susidedanti iš deimantus apdirbančių ir prekybos kompanijų atstovų, glaudžiai susijusi su Kimberley procesu ir turi didelės įtakos jį formuojant. Pagrindinė šios tarybos užduotis – ištirti būdus, kaip nelegalūs „kruvinieji“ deimantai patenka į legalias pasaulio rinkas ir tampa „švarūs“. Situaciją pagerino ne tik naujieji tarptautinės teisės aktai ar rimtas tarptautinės bendruomenės požiūris į juos, bet ir padidėjusi teisinės kontrolės svarba pačioje Siera Leonėje. Ketvirtasis Siera Leonės prezidentas Ernestas Bai Koroma yra sakęs, kad Siera Leonės „kruvinieji deimantai“ – praeitas etapas, o viena esminių lūžio priežasčių įvardijo naująjį šalies natūraliųjų išteklių gavybos sektoriaus teisinį reglamentavimą ir dedamas dideles pastangas kovoti su įvairių sektorių korupcija. Taip pat Koroma, duodamas interviu CN, tikino, kad 2008 metais priimtas Antikorupcijos įstatymas, suteikęs atsakingiems pareigūnams kur kas daugiau nepriklausomybės, padarė didelę teigiamą įtaką šiame procese.

Pabaigai

Nors dažniausiai vyrauja gana skeptiškas požiūris į tarptautinės bendruomenės ir tarptautinės teisės svarbą varžantis su galingomis tarptautinėmis korporacijomis dėl įtakos globaliems sprendimams, tačiau Siera Leonės atvejis parodė, kad tai nėra taisyklė. Padaugėjus viešumo, skaidrumo ir patobulinus teisinį reglamentavimą, buvo pademonstruota, kad reali įtaka išteklių ir tarptautinių kompanijų verslo interesų maitinamiems konfliktams Afrikoje yra įmanoma. Minėtosios priemonės pasirodė esančios teisingas žingsnis pradedant kompleksiškai spręsti įsisenėjusias problemas. Savaime suprantama, vieni įstatymai ar rezoliucijos mažai ką reiškia – nesvarbu, kokie teisingi jie būtų. Vienas svarbiausių veiksnių, formuojančių tarptautinę teisinę aplinką, įtakingų veikėjų (kaip buvo su Deimantų biuru Antverpene) pozicija atitinkamais klausimais ir jų natūraliai primetamas veikimo būdas visiems likusiems rinkos dalyviams.

http://apzvalga.eu/turtingos-zemes-prakeiksmas-2.html

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on sausio 3, 2012, in Tarptautiniai santykiai and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: