Kiek Afrika nutolusi nuo Lietuvos?

Egidijus Vareikis – AWEPA (Europos parlamentarų susivienijimo ryšiams su Afrika) viceprezidentas, Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetų narys, diplomatas, politikos apžvalgininkas. Jis sugeopolitika.lt skaitytojais dalijasi savo įžvalgomis apie Lietuvos ir Afrikos šalių santykių ypatumus.

***

Kaip galima trumpai apibūdinti dabartinius Lietuvos ir Afrikos šalių santykius ir kodėl susiklostė kaip tik tokia situacija?

Santykiai fragmentiški, menkai išplėtoti. Nors vienas žymiausių Lietuvos geopolitikų Kazys Pakštas kadaise siūlė lietuviams apsigyventi Madagaskare, kad būtų išvengta problemų su karingai nusiteikusiais kaimynais, daugiau ženklesnių istorinių sąsajų neturime. Mūsų žinios apie Afriką nedidelės – beveik visada klausėmės ir tikėjome, ką mums apie šį žemyną sakė kiti. Ir šiuo metu neturime kokių nors specialių interesų, nevykdome didelių projektų. Tiesa, mūsų verslo žmonės bando savo jėgas tai vienoje, tai kitoje Juodojo žemyno šalyje, tačiau visa tai nepakyla virš asmeninių iniciatyvų. Politiškai, deja, Afrikos visiškai nepažįstame (mažai ir stengiamės), savo originalių minčių beveik neturime. Pasitenkiname palaikydami Europos Sąjungos reiškiamas gražias deklaracijas, Tūkstantmečio plėtros tikslų idėjas.

O dėl diplomatinių santykių, tai esame formaliai pripažinę vieni kitus su beveik visomis Afrikos šalimis. Vyksta bendradarbiavimas tarptautinėse organizacijose, tačiau jam taip pat trūksta nuoseklumo. Tarptautinėse organizacijose aiškiai pamatai glaudžių santykių svarbą: afrikiečiai, pavyzdžiui, JT prašo paremti juos kandidatuojant į kokius nors postus ir žada patalkinti, kai mums to prireiks.

Jūs aktyviai dalyvaujate AWEPA veikloje – ką konkrečiai veikiate ir kokie pozityvūs rezultatai matomi?

Formaliai AWEPA yra nevyriausybinė organizacija – laisvanoriškas Europos parlamentarų susivienijimas Afrikai remti. Šios tarptautinės organizacijos idėja ta, kad Europos šalių parlamentarai dalintųsi teigiama patirtimi su Afrikos šalių parlamentarais bei vietinės valdžios atstovais ir taip padėtų didinti jų politinio darbo efektyvumą.

Pinigų AWEPA daugiausia skiria tos šalys, kurios nori su Afrika bendradarbiauti, bet neturi kolonijinės patirties. Pavyzdžiui, olandai, švedai, airiai. Britai ir prancūzai turi savo atskirus projektus (nors AWEPA yra ir britų, ir prancūzų sekcija). Jiems kyla dviprasmiškų situacijų: štai prancūzai, priklausydami AWEPA, pyksta, kad lendame į prancūzakalbę Afriką, t. y. jų teritoriją. Vis dėlto ne visos kolonijinės valstybės tokios, pavyzdžiui, belgai ar portugalai konstruktyviai ir „bendruomeniškai“ prisideda prie organizacijos veiklos.

Kadangi Afrikoje sunku tikėtis greitų pokyčių, konkrečius laimėjimus įvardinti sudėtinga. Vis dėlto AWEPA įdirbį rodo besiplečianti geografija: šalių, kuriose vykdomi mūsų projektai, daugėja. Tiesa, kai kuriose valstybėse parengiame projektus ir kurį laiką nieko naujo nepradedame. Pavyzdžiui, nemanome, kad dabar Botsvanoje demokratijos mokyti apsimoka, nes ten ir taip neblogai, tad laiką ir pinigus skiriame problemiškesnėms vietoms. Be to, mūsų biudžetas išaugo dvigubai (iki maždaug 8 mln. eurų), tai rodo tarptautinį AWEPA įvertinimą.

O koks, Jūsų nuomone, pačios Afrikos požiūris į mus?

Aišku, Afrikos šalims Lietuva taip pat nėra pirmos svarbos valstybė. Kol kas nė viena Afrikos šalis ne tik kad nėra įsteigusi visavertės ambasados, bet netgi skyriaus neturi, nėra konsulato. Yra tik ambasadorius Stokholme, kuris rūpinasi ir Švedija, ir Lietuva, ir Latvija, ir Estija.

Tai svarbus rodiklis. Kaip žinome, ambasadų steigimas tam tikrose šalyse siejamas su valstybės interesais. Galvojame, kad svarbių interesų neturime, tad į Afriką nesiveržiame, tačiau, jeigu pasiryžtume, ilgainiui tai atsipirktų. Deja, mūsų užsienio politikos mąstymas veikiau tinkamas trumpalaikiams projektas. Taip, yra netvirtų planų, kad „kai bus pinigų, įsteigsime ir ambasadų“. Kalbama apie Pietų Afriką, galvojama steigti ambasadą anglakalbėje Afrikoje: populiaru Nairobis (Kenija) arba Gana, prancūzakalbėje Afrikoje – Dakaras (Senegalas). Jei steigtume portugališkai kalbančioje Afrikoje, žvilgsniai pirmiausia kryptų į Maputu Mozambike.

Šiuo metu visame Afrikos žemyne yra tik viena Lietuvos ambasada, įsikūrusi Egipte.

Taigi, jeigu kas nors nutinka lietuviui, pavyzdžiui, Mozambike, negi jis turi keliauti pagalbos į Egiptą?

Kadangi esame Europos Sąjungos piliečiai, esant ekstremaliam atvejui mus turi aptarnauti bet kurios ES šalies ambasada. Su kai kuriomis šalimis turime sudarę neoficialias sutartis, kad didesnis dėmesys būtų skiriamas mūsų piliečiams. Pavyzdžiui, susitarta su Vengrija. Per jos ambasadą taip pat galima gauti vizą į Lietuvą vykstantiems afrikiečiams. Tokia praktika populiari ne tik Afrikoje.

Vis dėlto Lietuva prisideda prie pagalbos teikimo Afrikai. Argi tai nėra galimybė užmegzti glaudesnius santykius?

Taip, čia slypi didelis potencialas, tačiau mūsų paramos teikimas nėra strategiškai pagrįstas. Yra ES įsipareigojimas-siekiamybė, kad kiekviena šalis narė vadinamajam vystomajam bendradarbiavimui teiktų 0,7 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP). Naujoms ES šalims procentas mažesnis – 0,35, jis didėja laipsniškai. Kai kurios šalys savanoriškai skiria daugiau (Nyderlandai skiria apie 1 proc.). O Lietuvai dėl Afrikos per daug galvos neskauda, bent jau ne tiek, kad vietoj 0,3 proc. BVP ryžtumės skirti 3 procentus. Taip pat matau bėdą visuomenės mąstyme: paplitusi nuomonė, kad pinigai, išleisti vystomajam bendradarbiavimui, paleidžiami vėjais. Beje, mūsų pinigai keliauja ne vien į Afriką. Pavyzdžiui, daugiausia Lietuva remia Afganistaną.

Vystomajam bendradarbiavimui lėšas galima skirstyti skirtingai: arba kelioms šalims mesti pinigus į bendrą krepšį (ES nėra tam linkusi, nes sunkiau užtikrinti atskaitomybę), arba finansuoti projektus (pavyzdžiui, išsirinkti nacionalinį projektą – tokį, kaip Afganistane turime Goro provincijos atkūrimo grupę). Pastarojo būdo pranašumas tas, kad tiksliai matome, kas padaryta už mūsų pinigus (kiti irgi žino). Aišku, viena šalis geba finansuoti nedidelius projektus, tačiau, skyrus tuos pačius pinigus bendriems europiniams projektams, galima imtis didesnių darbų. „Basket funding“ minusas – mūsų pinigai ištirpsta tarp kitų finansuotojų ir nebegalime pasakyti, kad kas nors padaryta Lietuvos. Vis dėlto tokiu keliu ES nusivylė – kai meti be adreso, nežinia, į kieno kišenes nueis. Gali būti, kad parama nueis ginklams pirkti.

Įdomu, jog iš Afrikos atstovų ateina vis daugiau signalų, kad esą baigtume „nupirkinėti“ afrikiečius, jų neišnaudotume. Plinta mintis, kad Afrikai trūksta ne pinigų, o lygiateisiškumo, garbingų sandėrių. Taip pat populiarėja šūkis „Afrikos problemoms – afrikietiški sprendimai“. Beje, jie nebūtinai tokie, kokie mums atrodytų teisingi – gal nebūtina pradėti nuo demokratijos ar rinkos ekonomikos?

Negerai, kad išsivystęs pasaulis, duodamas pinigų, įsiūlo drauge ir savo projektą, savo specialistus. Manoma, kad diduma pinigų lieka patiems finansuotojams. Pavyzdžiui, skyrus 100 tūkst. eurų projektui, kuriam reikalingi kompiuteriai (pirksi ne iš Afrikos), specialistai (skirsi kokį trečdalį jų apmokymui, atlyginimams ir kelionėms), ir konkretiems projekto rezultatams pasiekti teliks kokie 10 procentų.

Kokias matote santykių perspektyvas?

Manau, kad Lietuvos pagalbos didžiausias pliusas – ne pinigai (jie vis tiek nedideli), o unikali patirtis. Esame pripažįstami kaip regionas, sėkmingai perėjęs laikotarpį nuo diktatūros iki demokratijos. Čia galime daug ką padaryti, deja, vėlgi – nemąstome strategiškai. Verčiau šiandien išmokėsime pensijas nei pradėsime stiprinti santykius su tolima šalimi. Atgavę Nepriklausomybę ir tapę Vakarais, tačiau vis dar suprasdami Rytus, galėjome pakelti savo diplomatiją į aukštesnį lygį. Negalima sakyti, kad visiškai praleidome progą – ji vis dar yra, tačiau jos tinkamai neišnaudojame.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mūsų diplomatų dažnai specialiai ieškoma. Pripažįstama, kad Baltijos šalys, Lenkija, Vengrija yra ir Rytuose, ir Vakaruose, gali daug ką suprasti, kas būtų nesuprantama senosios Europos valstybių diplomatams. Manau, kad jei nepagailėtume pastangų (bei pinigų) ir į Afriką spėtume įžengti, kol neįžengė kitos šalys, ilgainiui laimėtume labai daug.

http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=4872

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on sausio 3, 2012, in Tarptautiniai santykiai and tagged , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: