Chroniško bado grimasos

„Badas“ ir „Afrika“ – žodžiai, dažnai vartojami viename sakinyje. Vis dėlto dėl „didžiausios per pastaruosius šešis dešimtmečius sausros“ Rytų Afrikoje (bent taip krikštija pasaulio žiniasklaida) jie įgauna kone naują – dar krau­pesnį – atspalvį. nors skurdo panaiki­nimas įvardijamas vienu iš Jungtinių Tautų Tūkstantmečio vystymosi tikslų, būtų naivu tikėtis, kad vos po ketverių metų tokia padėtis nebegalėtų pasi­kartoti.

Šiuo metu Afrikos ragas (Somalis, Etiopija, Eritrėja, Džibutis) ir Kenija patiria humanitarinę krizę. Prognozuo­jama, kad bado šmėkla dar plis, o padėtis nepradės gerėti net iki gruodžio.

Dėl sausros ir neprotingos (t. y. į ilgalaikę perspektyvą neorientuotos) že­mės ūkio politikos vietinis derlius buvo menkas. Daug kur susidarė vadinamasis „alkio tarpas“ („hunger gap“). Paprastai tariant, anksčiau sukauptas maistas bai­gėsi, o naujo derliaus dar nėra. Pagrin­dinis klajokliškai gyvenančių žmonių pragyvenimo šaltinis – galvijai – išdvėsė. Tie, kurie dar neišdvėsė, kuo greičiau parduodami už juokingą kainą. Nenuos­tabu, kad importuojami maisto produk­tai smarkiai pabrango ir tapo mažai kam įperkami. Pavyzdžiui, Somalyje maisto kainos per pastaruosius 9 mėn. viduti­niškai išaugo 240 proc.

Jungtinių Tautų humanitarinės pagalbos koordinavimo agentūros duomenimis, bado pavojus graso dau­giau nei 12,4 mln. gyventojų. Pagalba teikiama, bet ji per menka – reikėtų bent 2,4 milijardų dolerių paramos šiai krizei įveikti.

Įsisenėjusios problemos

Ironiška – Afrikos rage gausu nau­dingųjų išteklių, potencialiai galinčių paversti pusiasalį vienu iš ekonominių Afrikos centrų, tačiau ekologinė degra­dacija, strateginio mąstymo trūkumas, ginkluoti konfliktai, bado prevencijos trūkumas, silpna valdžia (ar jos nebu­vimas), išsikerojusi korupcija, didelės problemos su žmogaus teisių užtikri­nimu nepranašauja nieko džiugaus šiai teritorijai. Bent jau artimiausiu metu. rytų Afrikos gyventojams kli­mato kaita ne abstrakti koncepcija, bet skaudi realybė: sausros, anksčiau kildavusios kartą per dešimtmetį, pas­taruoju metu smogia kas pora-trejetą metų. Tendencijos aiškiai įspėjo apie besiartinančią grėsmę. Tai nujautė tiek regiono gyventojai, tiek tarptautinė bendruomenė – ši sausra tiesiog bedė pirštu į visus kamuojančius skaudulius. Paprastas pavyzdys – vandens trūku­mas ir nenaši žemdirbystė nėra naujos problemos regione. Jeigu būtų anksčiau susigriebta ir skirta pakankamai lėšų ir dėmesio žemės ūkio našumui didinti ir irigacinėms sistemoms rengti, tokio masto krizės būtų išvengta. Čia taip pat atsiskleidžia ir tarptautinių pagalbos organizacijų ydos: nelogiška, bet įpras­ta, pinigų iš įvairių fondų daug len­gviau gauti ištikus katastrofai, o ne jos prevencijai. Taigi chroniškos problemos geriausiu atveju palengvinamos, bet ne sprendžiamos.

Regiono gyventojai privalo suvokti, kad būtina užsitikrinti savarankišką savo pagrindinių poreikių patenkini­mą, nes maisto pakankamumas yra ne tik gerovės, bet ir stabilumo, saugumo veiksnys.

Gyventojų padėtį apsunkina ir tarp užsienio kompanijų populiari praktika – įsigyti didžiulius žemės plotus. Tai gali stipriai pakenkti vietinių žmonių interesams, išstumti ūkininkus iš jų dirbamų laukų. Taip maisto trūkumo krizė gali būti dar labiau paaštrina­ma. Veikimo mechanizmas paprastas: tokiuose laukuose auginami, sakyki­me, javai skiriami ne vietinei rinkai, o eksportuojami į atitinkamas šalis. Nors dėl tokios praktikos labiausiai kritikuo­jama Kinija, šitaip elgiasi ir daug kitų valstybių: didžioji Britanija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Saudo Arabija, Pietų Korėja… Pasak tarptautinių santykių analitikės Cleo Pascal, nors žemė nu­perkama atvykėlių iš labiau išsivysčiusių valstybių, tai dar nereiškia, kad produk­tyvumas išaugs. Neretai paaiškėja, kad smulkūs vietos ūkininkai dirbo žemę daug efektyviau. Kodėl taip nutinka? Todėl, kad tokia žemė užsieniečių lai­koma tarsi atsarginiu variantu – „pasi­naudosime, jeigu turėsime problemų“. Patys afrikiečiai taip pat kasėsi sau duobę. derlingesniais metais atsargos nebuvo kaupiamos juodai dienai, o parduodamos pasaulio rinkose. Taip pat padaryta klaida, kad turimos lėšos per dažnai skirtos trumpalaikiams projektams ir „gaisrams gesinti“. dėl to susiklostė netgi groteskiška padėtis: kai kuriose teritorijose yra atliekamo mais­to atsargų, kurios leistų pamaitinti dalį badaujančių gyventojų, o ūkininkams pasipelnyti. Vis dėlto tenka stebėti pūvantį derlių – keliai tokie blogi, kad negalima pasiekti prekyviečių, kuriose produkcija būtų parduota.

Somalis Kenčia labiausiai

Somalis patiria maisto nesaugumo problemą jau bent du dešimtmečius, todėl ir per šią sausrą jame susiklostė sudėtingiausia padėtis. Iš pradžių dvi šalies sritys (Bakolas ir Žemutinė Šabelaha), o vėliau dar keturi buvo oficialiai paskelbtos bado zonomis. Somalis – žlugusi valstybė, neturinti nacionalinės valdžios jau du dešimtmečius, t. y. nuo 1991-ųjų, kada buvo nuverstas pasku­tinis šalies prezidentas Mohamed Siad Barre. Nesant stiprios centrinės valdžios, naivu svarstyti apie galimybę Soma­liui pačiam išsikapstyti iš tokio masto krizės. Vis dėlto, nors sausra tikrai baisi, tačiau 1992 metais Somalyje įsivyravus anarchijai, padėtis buvo dar rimtesnė. Tuo metu pagalbos dėl gresiančio bado reikėjo kur kas daugiau regiono gyven­tojų (23 mln.).

Šiandien mažiausiai ketvirtadalis somaliečių, tikėdamiesi rasti vandens ir maisto, susikrovė kuklią mantą ir paliko namus. Jie keliauja arba į šalies sostinę Mogadišą, arba Keniją, Etiopiją. dau­gybė žmonių, ypač vaikų, tokių kelionių neišgyvena. Prie to prisideda sausrą ir badą lydinti prievarta.

Į Mogadišą pabėgėliai traukė net žinodami apie mieste vykusius susirė­mimus tarp Afrikos Sąjungos pajėgų ir islamistų judėjimo „Al Shabaab“ (viena iš pabėgėlių stovyklų įkurta vos pusė kilometro nuo abiejų priešininkų fronto linijos, prašvilpiančios kulkos – ne naujiena).

Pasaulio maisto programa sostinėje ir aplink ją turi 23 stovyklas. JT skai­čiavo, kad į stovyklas kasdien atkeliauja apie tūkstantį naujų pabėgėlių ir jos senokai talpina kur kas daugiau pabėgė­lių nei buvo planuota. dėl to kyla daug naujų problemų – pavyzdžiui, negalima užtikrinti pakankamai gerų sanitarinių sąlygų. Kai kurios pabėgėlių stovyklos pradedamos vadinti tiesiog pabėgėlių miestais. Jų dydis ir gyventojų tankis rodo būtent tai. Pati didžiausia stovy­kla yra Kenijoje. Joje gyvena apie pusę milijono gyventojų.

„Al Shabaab“

„Al Shabaab“ – tai Somalio islamistų judėjimas, siejamas su „Al Qae-da“. Jis kontroliuoja didelius centrinius ir pietinius šalies plotus, kur ir yra labiausiai sausros paveikti regionai. Šis judėjimas dar 2009 metais uždraudė visoms pagalbos organizacijoms įžengti į jų kontroliuojamą teritoriją, nes esą šios užsiima politika, bet ne realia pagalba. Ištikus humanitarinei krizei, atsirado viltis, kad „Al-Shabaab“ pakeis savo poziciją. Naujausiais duomenimis, (tiesa, po ilgo blaškymosi) pagalbos teikėjams bus leidžiama patekti į šiuos regionus.

Susiklosto keista padėtis, nors „Al-Shabaab“ yra įtarus ir priešiškas pa­galbos organizacijoms, tačiau nevengia pasipelnyti jų sąskaita: jis iš paramos organizacijų susirenka apie 10–15 proc. savo pajamų. Kaip? Imdamas mokestį už galimybę padėti.

Liepos pabaigoje Mogadišo mieste tarp Afrikos Sąjungos pajėgų ir „Al-Shabaab“ vyko ginkluoti susirėmimai, dėl kurių labiausiai nukentėjo dešimtys tūkstančių pabėgėlių, kurie vylėsi šiame mieste surasti išsigelbėjimą sau ir savo šeimai. Nors Afrikos Sąjunga kaltinta neveiksnumu, jai bent jau pavyko užti­krinti sostinės ir jos apylinkių saugumą, o „Al-Shabaab“ priversti pasitraukti. Tai, be abejo, sudavė stiprų smūgį šiam judėjimui. Ne paslaptis, kad jis gerai „užsidirbdavo“ reketuodamas vietinius verslininkus.

Badas, finansinių šaltinių suma­žėjimas, gyventojų nepasitenkinimas, karinės nesėkmės, daugelio analitikų nuomone, padarė „Al-Shabaab“ sil­pniausia per visą jo egzistavimą. Visgi judėjimo negalima „nurašyti“ – nors ir gerokai susilpnėjęs, jis vis dar įtakingas.

Priešiškumas ir korupcija

Be visų sunkumų, pabėgėliai susi­duria ir su vietinių gyventojų priešišku­mu, tai ypač žymu Kenijoje, kuri ir pati kenčia nuo sausros ir į kurią kiekvieną dieną plūsta vis naujų pabėgėlių. Pa­siekę stovyklas kai kurie somaliečiai pa­sakoja, kad kertant valstybės sieną, juos bandyta sustabdyti, neįleisti. Taip pat dažnėja pasienio konfliktų tarp klajo­klių bendruomenių dėl esamų skurdžių išteklių.

Kenijoje daugėja atvejų, kai gy­ventojai nelegaliai registruojasi kaip pabėgėliai, nes šis statusas atveria duris gauti nemokamo maisto ir medicinos pagalbą. Tai nenuostabu, jau dabar dešimtadaliui Kenijos gyventojų trūks­ta maisto, ir procentas greitai auga. Beje, nesitikima, kad valdžia išspręs paramos problemą – netgi atvirkščiai. Kai kuriose Kenijos dalyse žmonės, renkantys pinigus vargstantiems, visais būdais stengiasi atsiriboti nuo valdžios kišimosi, nes nėra tikima, kad surinkti pinigai pasieks tuos, kuriems buvo ren­kami. Ne naujiena, kad kažkur dingsta didelės sumos pinigų ar siuntiniai, turė­ję pagelbėti nukentėjusiesiems.

http://apzvalga.eu/chronisko-bado-grimasos.html

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on sausio 3, 2012, in Tarptautiniai santykiai and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: