Baltijos šalių energetinis saugumas

Baltijos valstybėms didelę dalį naftos bei gamtinių dujų tenka importuoti iš Rusijos, tad energetinis saugumas tampa aktualia problema: niekam ne paslaptis, kad mūsų didžioji kaimynė tarptautiniuose politiniuose klausimuose energetiką pamėgo naudoti kaip vieną svariausių argumentų. Situacija Baltijos šalims tampa visai nepalanki, nes Lietuva, Latvija ir Estija neturi nei naftos, nei dujų vamzdynų atšakų į kitas Europos Sąjungos šalis. Kol kas Lietuvoje dar galime džiaugtis, kad turime Ignalinos atominę elektrinę, kuri pernai pagamino daugiau kaip 70 procentų visos šalyje pagaminamos elektros. Vis dėlto šioje vietoje skaudžiai įgelia žodžiai „kol kas“ – atominė elektrinė uždaroma, netenkame svarbaus strateginio objekto, o alternatyvų, iš kur gauti elektros energijos, – mažoka. Žadamas elektros perdavimo jungtis su Lenkija ir Švedija numatoma pastatyti geriausiu atveju tik 2012 metais. Svarstoma naujos atominės elektrinės statyba, bet juk ne per naktį ją pastatytų… O ką daryti iki tol? Tapti dar labiau priklausomiems nuo Rusijos energetikos?

Šį pavasarį vykusioje diskusijoje „Energetika: kaip gyvensime po 2010 m. sausio 1 d.?“ Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Andrius Kubilius savo įžanginėje kalboje teigė, kad jokių aiškių veiksmų ir planų, kaip Lietuva, siekdama išvengti katastrofiškos situacijos, ruošiasi Ignalinos atominės elektrinės uždarymui, nėra.

Didelių vilčių buvo dedama į Lisabonos sutartį (kuri iš esmės tėra šiek tiek „pagražinta“ jau anksčiau atmesta Konstitucija Europai), tačiau jos ratifikavimą sustabdė Airija, surengtame referendume paprieštaravus šalies gyventojams. Atmestosios sutarties tekste šmėkščiojo ir energetiniam Baltijos valstybių saugumui itin aktualių frazių apie Europos Sąjungos šalių energetinio solidarumo politikos sukūrimą.

Išvertus į žmonių kalbą, tai reikštų, kad Lisabonos sutartyje buvo teisiškai nustatyta, kad ištikus energetikos krizei – pavyzdžiui, jei kuriai nors iš ES šalių sutriktų ar būtų nutrauktas energijos tiekimas – kitos valstybės turėtų atskubėti į pagalbą ir kilusią problemą spręsti kartu. Kitaip sakant, valstybės narės kartais turėtų paminti savo nacionalinius energetikos interesus dėl naudos visai ES. Taigi, jei sutartis būtų buvusi ratifikuota ir viskas būtų daroma, kaip deklaruojama, priklausomybė nuo Rusijos būtų sumažėjusi, nes dabartinė ES realybė kiek kitokia. Kai kurios didžiosios Europos Sąjungos šalys (pavyzdžiui, Prancūzija ar Vokietija) turi dvišalių susitarimų su Rusija ir, ne paslaptis, ne itin norėtų jiems kenkti, nors tai ir galėtų atnešti naudos kitoms ES šalims ir pagaliau būtų „prabilta vienu balsu“. Susidūrus su realybe (tiksliau – nenorint pakenkti saviems reikalams), kartais liežuvį galima prikąsti, o akis užmerkti, kad jų nebadytų visokie deklaruojami migloti principai ar bendros veikimo gairės… O ko daugiau galima tikėtis, juk dėl Rusijos įtakos ginčytis neverta – apie trečdalį Europos Sąjungoje suvartojamų dujų ir naftos importuojama iš jos. Dėl tokių „draugysčių“ labiausiai nukenčia ne kas kitas, o Vidurio ir Rytų Europos valstybių energetinis saugumas – jos labiausiai pažeidžiamos, o ištikus krizei susiskaldžiusi, skirtingų požiūrių ES vargu ar imtųsi daryti kiek didesnį spaudimą Rusijai.

Vis dėlto net jei Lisabonos sutartis būtų ratifikuota visų ES šalių, pagalba dar nebūtų užtikrinta. Esmė ta, kad energetinio solidarumo nuostatos labiau deklaratyvios nei numatančios konkrečias veikimo priemones: yra pasakyta, kad ištikus problemoms vienos šalys turės padėti kitoms, tačiau nėra nurodoma, kaip visa tai turėtų būti atliekama. Interpretacijų laisvė šiuo atveju nėra geras dalykas, nes tai dar viena skaldanti ir vieningai veikti trukdanti aplinkybė.

Dėl didžiųjų valstybių interesų, nevieningos ES politikos ar visokių keistų frazių milžiniškuose dokumentuose galėtume jaudintis kur kas mažiau, jei Lietuva būtų paveikusi Europos Sąjungą ir mums būtų leista 2009 metais neuždaryti Ignalinos atominės elektrinės, kaip esame pasižadėję. Nors šis jau daug kartų diskutuotas klausimas yra neva net nediskutuotinas, vis dėlto ta aplinkybė, kad airiams atmetus Lisabonos sutartį pradėta išgąstingai ieškoti su jais kompromisų, verčia susimąstyti: ar Lietuvai, gegužę ratifikavusiai Sutartį, nevertėjo „pasiožiuoti“ ir pabandyti apginti savo energetinius interesus? Ypač atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymas Lietuvą stumia į Rusijos glėbį.

Taigi kodėl „nesiožiuojame“? Galbūt todėl, kad vis norime surasti tokių alternatyvų, kurios leistų nušauti du zuikius vienu šūviu, t. y. tiek sausiems išlipti iš balos, tiek „nesuerzinti“ ES. Pavyzdžiui, dabar viltys dedamos į birželio 26–27 dienomis Chanty Mansijske, Sibiro naftos gavybos sostinėje, vykusį vienuoliktąjį ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimą. Jame buvo deramasi dėl ES ir Rusijos partnerystės bei bendradarbiavimo sutarties. Vienas prioritetinių klausimų – Baltijos šalims itin aktualus energetinis saugumas.

Dar prieš susitikimą Europos Parlamentas paskelbė rezoliuciją, kurioje atkreipė dėmesį į tai, kad „bendradarbiavimas energetikos srityje turi būti grindžiamas Energetikos chartijoje numatytais principais“ ir kad ji turi būti įtraukta į ES ir Rusijos susitarimą.

Kas tai ir kuo ji svarbi? Energetikos chartija – tai tam tikras elgesio kodeksas, kuriuo siekiama didinti energijos tiekimo saugumą ir skatinti bendrąją Europos energetikos rinką. Chartija (aišku, jei jos būtų laikomasi) dujų tiekimo sutrikimų ar tokių grasinimų atveju užtikrintų „veiksmingą ginčų sprendimo mechanizmą“. Be to, ji turėtų garantuoti konkurencingumą energetikos srityje, monopolijų mažėjimą. Šitai būtų naudinga, nes, energetikos rinkoje veikiant daugiau subjektų, automatiškai mažėtų energetinė priklausomybė.

Bandymą įgyvendinti šį rezoliucijoje numatytą uždavinį iliustruoja Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo (Jose Manuel Barroso) tinklalapyje pateikta informacija, jog per vykusias derybas ES stengėsi paveikti Rusiją, kad ši atvertų savo energetikos sektorių užsienio kompanijoms.

Nors daug Lietuvos politikų apie šį viršūnių susitikimą kalba su entuziazmu, vis dėlto reikėtų priminti, kad derybos nebus lengvos ir veikiausiai truks ilgai. Vien kelias iki Sutarties pasirašymo netrumpas, o ją dar turės ratifikuoti ES šalių vyriausybės. Kadangi realių rezultatų gali tekti palaukti kelerius metus, derybos dabartinės situacijos nepakeis. Taigi Baltijos šalys vis dar neturi atsakymo, kaip išvengti primityvaus, tačiau itin veiksmingo Rusijos energetinio šantažo.

 http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=2322

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on sausio 3, 2012, in Energetika, Saugumas, Tarptautiniai santykiai and tagged , , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: