Aušta Viva la Revolucion eros pabaiga. Ar tikrai?

castro rules everything around me

Image by Rob React via Flickr

Kuba stovi kryžkelėje. Tą aiškiai mato kiekvienas, bent kiek besidomintis šia viena paskutinių „komunizmo tvirtovių“. Pastarųjų metų pokyčių reklaminis veidas (arba kaltininkas, jeigu norite) yra Raulis Castro, jaunesnysis charizmatiškojo Fidelio Castro brolis. Tiesa, ne toks charizmatiškas, bet geriau organizuotas, ne toks įtaigus oratorius, tačiau puikus vadybininkas.

F. Castro jaunesnįjį brolį savo būsimu įpėdiniu paskelbė daugiau nei prieš dešimtmetį, tačiau Raulis į aukščiausią valdžios postą atsisėdo tik 2006 metais, kada, stipriai pablogėjus sveikatai, Fidelis nebesugebėjo vadovauti šalies vyriausybei ir pasitraukė gydytis. Pagaliau 2008 metais R. Castro buvo išrinktas prezidentu ir oficialiai pakeitė ilgametį Kubos lyderį Fidelį Castro.

Vos tapęs prezidentu, Raulis Castro pareiškė, kad valdys kitaip negu vyresnėlis. Išryškėjo paprastas, bet esminis skirtumas, pranašaujantis Senosios Kubos mirtį – pragmatiška politika, išstumianti ideologiją. Valstybei, pagrįstai ideologija ir ja mitusiai penkis dešimtmečius, tai mažų mažiausiai žada tapatybės krizę. Nors komunizmas Kuboje niekur nedingo, vis dėlto aiškiai matyti, kad į šią šalį pamažu, bet užtikrintai smelkiasi kapitalizmas, laisva rinka ir privati nuosavybė.

Atsižvelgiant į politinių ir ekonominių reformų ir per trejus metus skambėjusios R.Castro retorikos prieštaringumą, tikėtina, kad Kuba gali pasekti Kinijos modeliu, t. y. liberalizuoti rinką, tačiau neatsisakyti vienpartinės politinės sistemos.

Reformų metas: nuo ekonomikos iki didesnės laisvės

Brolių valdymo prioritetai toli gražu nėra tie patys. Nors skirtumų daug, visgi pirmiausia pažymėtina, kad Fidelis veikė kur kas globaliau ir ideologiniai aspektai jam visada išlikdavo svarbūs. Jis nuolat aršiai kritikavo kapitalizmą ir JAV „imperializmą“, agitavo už komunistinės santvarkos teisingumą… Tuo tarpu Raulis sušvelnino retoriką prieš JAV, nusprendė susitelkti į savo kiemo problemas ir spręsti Kubos probleminės ekonominės situacijos klausimus (maži atlyginimai, maisto produktų trūkumas, transporto problemos ir kita). Išraiškingo pavyzdžio nereikia toli ieškoti – maždaug prieš metus legalizuoti 178 anksčiau drausti privatūs smulkieji verslai: nuo picų kepyklėlių iki taksi.

Aiškiai matyti, kad, bandydamas reanimuoti sunkiai bekvėpuojančią šalies ekonomiką, R. Castro po truputį liberalizuoja rinką. Jis jau panaikino kai kuriuos įsisenėjusius prekybos suvaržymus, atvirai skatina žmonių verslumą, produktyvumą.

Lengvą šoką sukėlė pirmą kartą Kubos istorijoje suteikta galimybė pardavinėti asmeninius kompiuterius, mobiliuosius telefonus ar kai kuriuos anksčiau draustus namų apyvokos įrenginius, leista įsigyti naujesnių automobilių… Taip pat panaikinta nerašyta taisyklė, neleidusi kubiečiams apsistoti užsienio turistams skirtuose viešbučiuose, be to, suteikta daugiau galimybių keliauti į užsienio valstybes. Didelis įvykis – šiemet oficialiai legalizuotas privačių namų pirkimas ir pardavimas.

Skamba visai šauniai, jei neatsižvelgi į tai, kad daugumai salos gyventojų šie daiktai vis tiek per brangūs, kad juos iš tikro pirktų. Kita vertus, gal tokia padėtis pasikeis, nes po truputį diegiama kitokia atlyginimų mokėjimo filosofija – juos pradedama sieti su realiais laimėjimais, t. y. už produktyvumą imta mokėti priedus. Prezidentas taip pat pasisako už Kuboje veikiančios dvigubos valiutos sistemos pertvarką. Visgi tai R. Castro kol kas nepavyko: šalyje vis dar atsiskaitoma pesais ir konvertuojamais pesais. Šių pirkimo galia kur kas didesnė, be to, už kai kuriuos dalykus galima atsiskaityti tik jais. Deja, atlyginimai išmokami paprastais pesais, kas finansiškai nepalanku paprastam darbininkui.

Į R. Castro vykdomos politikos centrą pakliūva žemės ūkis. Šalies vadovas stipriai suinteresuotas kelti žemės ūkio produktyvumą. Tai nenuostabu, žinant, kad šiuo metu Kuba iš užsienio importuoja 80 procentų maisto produktų, jų nuolat trūksta, o esančių kainos dažnai neproporcingai didelės. Padėtį tikimasi pagerinti leidus privatiems savininkams įsigyti tūkstančius hektarų valstybinės žemės.

Politika plačiąja prasme  taip pat keičiasi (bent iš išorės). Pavyzdžiui, R. Castro ne tik leido gyventojams atvirai kritikuoti valdžią, bet net ir pats skatino diskusijas, ką ir kaip būtų galima pagerinti valstybėje. Maža to – šių metų balandį R. Castro pasiūlė, kad politikų kadencijos galėtų trukti ne dešimtmečius, o tik dvi kadencijas po penkerius metus, be to, jau vyko didelė žmonių kaita politikos viršūnėlėse. Tiesa, tai veikiau buvo ne tiek noro keisti Kubos vykdomą politiką ar atvest jaunų politikų kartą (dabar Kubos komunistų partijos veikėjų vidutinis amžius viršija 70 metų) išraiška, o savų žmonių sustatymas aplink save. Bent jau taip interpretuoja pasaulio žiniasklaida.

Senieji priešai – nebe priešai?

Šį pavasarį Venesueloje per kairiųjų pažiūrų Lotynų Amerikos lyderių susitikimą Raulis Castro pranešė apie Kubos pasirengimą pradėti derybas su JAV įvairiais klausimais. „Esame sakę Šiaurės Amerikos valdžiai, <…> kad esame pasirengę bet kada, kada jie nori, aptarti viską – žmogaus teises, spaudos laisvę, politinius kalinius – viską, viską, ką jie nori aptarti“, –  sakė dabartinis Kubos prezidentas. Šis pasisakymas laikomas reakcija į JAV prezidento Baracko Obamos administracijos sprendimą panaikinti apribojimus amerikiečiams, norintiems aplankyti giminaičius Kuboje ar siųsti jiems pinigines perlaidas. Santykius taip pat šildo tai, kad šį rugsėjį oficialiai panaikinama prieš pusę amžiaus amerikiečių paskelbta prekybos blokada (tiesa, realiai ji baigėsi jau anksčiau). Kitas netikėtas dalykas – pirmasis R. Castro, kaip naujojo prezidento, susitikimas vyko ne su tradiciniais Kubos sąjungininkais, t. y. komunistinės Kinijos ar Venesuelos vadovais, o su prigimtinio komunizmo priešininko – Šventojo Sosto – atstovu.

Ar pokyčiai tikri?

Kubos gyventojams ir tarptautinei bendruomenei atsargiai stebint, kas vyksta Kuboje, išsiskiria gana skirtingos nuomonės dėl šalies ateities. Kaip dera, jos visiškai skirtingos. Taip, reformos vyksta, retorika keičiasi, bet ar to pakanka, kad penkis dešimtmečius snaudusi šalis išsijudintų per keletą metų?

Taigi, Kuba gali ir nepasikeisti. Pats R. Castro yra sakęs, kad dėl svarbiausių sprendimų vis tiek tarsis su Fideliu, o per VI Kubos komunistų partijos kongresą yra pareiškęs, jog „bus pakeista, kas turi būti pakeista, tačiau neapleidžiant socialistinio kelio, pradėto 1961 metais“. Vadinasi, matomi kapitalizmo ženklai ar vykdomos reformos dar nebūtinai Kubai žada laisvę ar užgimstančią demokratiją.

Taip pat negalima pamiršti, kad, praėjus porai R. Castro prezidentavimo metų, populiarėja nuomonė, jog didysis reformatorius per savo skambias reformas iš tikrųjų nieko reikšmingesnio nepasiekė…

Trukdžiai

Kita vertus, ne vien prezidento sprendimai ar norai viską lemia: pats Raulis jau ne kartą atvirai išreiškė nepasitenkinimą dėl vidinės opozicijos partijoje dėl jo reformų. Jis įvardino tai „psichologiniu barjeru keistis, sukurtu inercijos“. Raulis rizikuoja užsitraukti nemalonę: pirma, jeigu jis vykdys per daug ir per didelesreformas, jis gali susilaukti politinių bendražygių priešiškumo – tiek šalies viduje, tiek išorėje, o antra, jeigu vykdys per mažai reformų ar jos vyks per lėtai, kubiečiai, paragavę laisvės, gali pradėti bruzdėti. Negalima pamiršti, kad dažnai valdžios perversmai vyksta ne tada, kai diktatūriniai režimai būna labiausiai represyvūs, o kai vadelės atlaisvinamos. Taip juk kažkada žlugo SSRS. Tiesa, kiek galima spręsti iš žiniasklaidos, Kuba (bent kol kas) tyli ir laukia.

Daug analitikų laikosi nuomonės, kad ne paskiausiai yra ir žmogiškasis veiksnys. Rodos, jaunėlis visai nenori tupėti brolio šešėlyje ir būti tradicinės didžiojo comandante politinės linijos marionete. Kol kas jam sekasi – tarptautinė bendruomenė sveikina naujus politinius vėjus, gyventojai puoselėja sotesnio gyvenimo viltis, o partijos bendražygius prezidentas nuramina pripažindamas komunistinius idealus. Visgi niekur nedingsta klausimas – ar ilgai taip bus?

Ir kaip visada svarbus išlieka dar vienas aspektas – kokią įtaką Kubos gyvenimui vis dar daro Fidelis, t. y., ar jis turi tokią galią, kad Rauliui nuoširdžiai ėmusis esminių reformų ir brolių nuomonei susikirtus, galėtų jaunėliui trenkti per nagus, pagrūmoti pirštu ir viską sustabdyti? ■

About vaivasapetkaite

Tai tam tikras asmeninis (tačiau viešai prieinamas) publikacijų archyvas. Bus džiugu, jeigu mano straipsniai dar kam nors pasirodys naudingi :)

Posted on sausio 3, 2012, in Tarptautiniai santykiai and tagged , , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: